Tai parodė spalio 7 šioje apygardoje įvykę Lietuvos Seimo nario rinkimai. Į vieną laisvą vietą taikėsi net 10 kandidatų ir tai vietai tinkamiausią iš jų išrinkti turėjo 39 000 registruotų balsuotojų.
Seimo nario Dzūkija neišrinko, nes, pagal įstatymą, prie balsadėžių turėjo ateiti bent 40 nuošimčių į balsuotojų sąrašus įrašytų piliečių, o pasirodė tik 25 nuošimčiai. Todėl “rungtynės” turės būti tęsiamos po dviejų savaičių tarp daugiausiai balsų surinkusių dviejų pirmųjų.
Tada jau daugiau balsų gavęs kandidatas bus išrinktas, nepaisant, kiek piliečių balsuotų. Bet ar tai nenormalu? Juk tokių atvejų buvo ir anksčiau. Tad kur čia rašinio antraštėje minimas pasimetimas? O vis dėlto jis yra. Ir ne viena kryptimi.
Pirmiausia - tie 25 nuošimčiai rinkėjų. Tiek mažai jų niekada nebuvo? Kur tokio reiškinio priežastis? Gal reikėtų sakyti priežastys, nes iš tikrųjų jų - ne viena. Ryškiausioji iš jų būtų nesusivokimas pilietinės visuomenės kūrėjų. Juk pagal juos dalyvavimas rinkimuose yra pati pagrindinė valstybės piliečio pareiga. Kiek daug apie ją jau rašyta, kalbėta, aiškinta. Ir tam tikslui įsteigtų specialių pilietinių institutų, sąjungų, santalkų, net ir pačių aukščiausių valdžios pakopų, prašant bei raginant piliečius šią pareigą atlikti. O dzūkai į tai tik numojo ranka. Reiškia, kad šioje srityje buvo šaudoma pro šalį. Pilietinės visuomenės, bent tokios, kokią jau keliolika metų bando kurti jos puoselėtojai, Lietuvoje nėra. Ir neatrodo, kad greitai būtų. Ar tai neskatina jų jau rimtai susimąstyti?
Kita priežastis – balsavimo beprasmiškumas, atsiradęs dėl piliečių didelio nusivylimo Seimu. Ir ne tik šiuo, bet ir iki šiol buvusiais ankstesniais, ir apskritai visomis ir buvusiomis, ir dabar esančiomis valdžiomis. Tai įtikina gausūs skaitytojų atsiliepimai į tinklapiuose skelbiamus pranešimus apie rinkimų eigą bei duomenis. Beveik visi jie neigiami, kai kurie iš jų – pikti, kandūs, tulžingi. Ir dar viena - neturiu už ką balsuoti, į klausimą rėžtas atsakymas ne vieno prie balsadėžės neėjusio piliečio. Nepaisant, ką mes čia išrinksim, valstybėje niekas nepasikeis. Tai matome jau daugelį metų. Ir dabar, va, tarp kandidatų tie patys, kurie Seime jau buvo ir nieko gero nepadarė, teisino savo abuojumą pastarieji.
Tai viena politinio pasimetimo Dzūkijoje medalio pusė. Vaizdas - neatėjusių balsuoti pieštas. Tačiau, deja, dar liūdnesnį piešia tie 25 nuošimčiai balsavusiųjų. Pasirinkimas jiems buvo neblogas: dešimt kandidatų iš tiek pat partijų. Vietinių alytiškių ir atėjūnų iš kitur. Tarp jų, bent mano požiūriu, du net ypatingą dėmesį patraukiantys politikai. Vienas - buvęs žymus dėl Lietuvos laisvės kovotojas, dėl to daug kentėjęs, net šiurpiu kalėjimu sumokėjęs, Antanas Terleckas. Kitas - atėjūnas, buvusio okupanto tautos atstovas, jau buvęs seimūnas, įvairiais sukčiavimais įtariamas, nuo Lietuvos teisėsaugos daugiau kaip metus Maskvoje slapstęsis, o grįžęs namų areštan patupdytas, nežinia iš kur milijonus susikrovęs, profesionalas metalo suvirintojas, net rusiškai savo pavardę rašantis Viktor Uspaskich. Kokia jų abiejų sėkmė prie balsadėžių Dzūkijoje gali būti? Patriotiškiausiame Lietuvos kampe, sakyčiau, nes čia po karo vyko pats kiečiausias ginkluotas pasipriešinimas okupantui. Ar lietuvis patriotas Antanas Terleckas iš balsadėžių neturėtų “iššokti” kaip už visus daugiausia balsų gavęs pirmasis, o Viktor Uspaskich iš jų “išlipti” paskutinis? Ar ne taip reikalautų paprasta gyvenimo logika? Kas ir kodėl Dzūkijoje už Viktor Uspaskich norėtų balsuoti? Kam ir kodėl nepriklausomos Lietuvos Seime ruso atėjūno prireiktų?
Tačiau išėjo ne taip. Lietuvis patriotas dėl Lietuvos laisvės ryžtingas kovotojas liko tik penktas, o buvusio okupanto tautos atstovas, nors narystės Seime dar ir nelaimėjo, tačiau balsuotojų “išneštas” į antrą vietą ją gali sugriebti po dviejų savaičių antrajame rate, kur jis rungsis su pirmą vietą laimėjusiu nepartiniu lietuviu Kęstučiu Čilinsku. Ir dar būdinga: sukčiavimais įtariamas ir dėl to Lietuvos teismo į namų areštinę pasodintas, atėjūnas, niekam nežinant, beje, net ir nebandant sužinoti, kas dar ir šiandien už jo pečių gali stovėti ir kokius tikslus turėti, patriotiškoje Dzūkijoje gavo net tris kartus daugiau balsų negu prieš okupantus rusus kovojęs ir dėl to kalėjime kentėjęs doras ir taurus lietuvis.
Ar yra koks nors pagrįstas atsakymas į šį klausimą? Net ir nekreipiant dėmesio į jų nuopelnus Lietuvai, bet tik gretinant abiejų šių asmenų tinkamumą pareigoms Seime. Ar iš viso kuris nors verslininkas, kurio tikslas tik sava kišenė, gali būti tinkamas Lietuvos įstatymus, tarp jų - ir verslui gaires nurodančius, leidžiančios įstaigos narys? Tad kodėl dabar taip nutiko? Kas iš tikrųjų dzūkams pasidarė? Kas juos įtaigavo taip ryškiai atmesti Lietuvos laisvės kovotoją buvusio okupanto atstovo naudai?
Atsakymas čia keblus. Gal jo ir iš viso nėra. Lietuvių tautos šiurpi praeitis ir jos palikuonys šiandien jau mažai bereiškia? Vyksta kažkokia sunkiai suprantama politinė maišatis, kurioje ranka numoti lieka ir buvę Lietuvos laisvės kovotojai. Nors kol kas gal ir per sunku būtų tokiu teiginiu patikėti. Gal šių rinkimų išdava yra tik atsitiktinis nesusipratimas ar pasimetimas? Taip leidžia galvoti ir kitokių nuomonių pasirodymas. “Po balsavimo Dzūkijoje rinkėjai jaučia ir gėdą” - rašo tinklapis www.“lrytas.lt” (2007. 10. 9)
“Rinkimai lyg blogas sapnas. Vakar Alytus jautėsi lyg atsibudęs iš slogaus miego. Ne vieną šokiravo tai, kad iš dešimties kandidatų į likusią laisvą Seimo nario vietą Dzūkijos rinkimų apygardoje daugiausia balsų surinko ir į antrą ratą pateko ne tik konservatorių atstovas teisininkas Kęstutis Čilinskaas, bet ir iš Maskvos grįžęs, namų arešte Kėdainiuose sėdintis ir su rinkėjais nė karto nesusitikęs Darbo partijos atstovas Viktoras Uspaskichas” - alytiškių nusiteikimą po rinkimų aptaria “www.lrytas.lt”.
“Dabar bus gėda bet kam pasakyti, kad esi alytiškis; o jei antrajame rate laimėtų Viktoras Uspaskichas, niekur iš savo miesto ir rajono nebegalėtume galvos iškišti. Dar gerai, kad pareigingi konservatorių rinkėjai neignoravo rinkimų ir išgelbėjo mus nuo galutinės gėdos “ – pagal tinklapį baisėjosi vienas alytiškis.
Baisėjosi ne jis vienas. Tačiau ne vienas iš alytiškių balsavimų duomenimis ir džiaugėsi. Ir ne dėl to, kad jam Uspaskichas būtų “prie širdies”. “Tik balsuodami už tokį kandidatą kaip Viktoras Uspaskichas rinkėjai galėjo išreikšti savo protestą prieš valdžios kvailystes bei kiaulystes” - svarstė vienas pavardės “lrytui” nenorėjęs pasakyti trisdešimtmetis kaimietis. O dėl to už Uspaskichą balsavusių alytiškių irgi buvo daug. Kerštas dabartinėm valdžiom už broką, dar vieno iš jų pastaba.
Šie Seimo nario rinkimai Dzūkijoje, nepaisant jeigu jie pasibaigtų ir Kęstučio Čilinsko pergale, Lietuvos politikų viršūnėse turėtų sukelti didelį galvosūkį. Jau seniai pakeitimų reikalaujantys piliečiai dabar prabils gausiau ir garsiau. Bus ieškoma atsakymų į daugelį klausimų. Iš kurių vienas gali būti ir toks: ar gali į Lietuvos Seimą kandidatuoti net dėl kelių pagrįstų įtarimų tardomas ir praktiškai teisėsaugos areštuotas asmuo, dargi net nežinant tikrosios jo praeities.
Taip pat bus keliami klausimai ir dėl balsavimo partijų sąrašais, kuriuose pirmąsias vietas, taigi ir išrinkimo užtikrinimą, galima net už pinigus nusipirkti. Taip pat ir Seimo narių skaičiaus klausimas. Bus labai kietų reikalavimų jų skaičių sumažinti gal net mažiau šimto ir panaikinti partijų sąrašus. Taip pat ir reikalavimas, kad kandidatas būtų arba jo norimo atstovauti rajono nuolatinis gyventojas, arba jame anksčiau gyvenęs ir palaikantis nuolatinį ryšį, ir parenkamas ne Vilniuje tupinčios partijos vadovybės, bet rajono gyventojų. Ir jau labai aiški būtinybė pertvarkyti visos rinkimų eigos piniginę atskaitomybę. Ir dar atsakymų ieškančių koks tuzinas kitų klausimų.
Amerikos lietuvis
