Daug aštrių diskusijų ir vertinimų sulaukė rentų parlamentarams svarstymas Seime. Galiausiai galutinio sprendimo nepriimta ir klausimas nukeltas rudeniui. Ar bus dar prie jo grįžta, sužinosime jau po keleto mėnesių.
Į patį rentų klausimo iškėlimą ir svarstymą Seime žiūriu tik kaip į pasekmę. Priežastimi laikyčiau tai, kad valdžioje nebeliko tikrų partijų ir politikų. Kuomet prarandamas savitumas, tuomet ir gimsta poreikis rentoms ar panašiai. Juk žodžiai „partija“, „politikas“ pirmiausia asocijuojasi su ideologija, įsitikinimais, atsakomybe, politinėmis vertybėmis. Tikram profesionaliam politikui svarbu geras jo įvaizdis, kuris neatsiejamas nuo pažadų laikymosi, atstovavimo piliečiams, prisiimamos atsakomybės. Siekdamas vien materialinės naudos ir bėgiodamas iš partijos į partiją asmuo tik kenktų savo įvaizdžiui, o tuo pačiu politinei karjerai. Todėl tikras politikas paprasčiausiai neleistų sau taip elgtis.
Tačiau dabartiniame Seime net vyrauja narių perbėgusių iš vienos politinės organizacijos į kitą (ir dar ne po kartą) dauguma. Riba tarp pozicijos ir opozicijos teprimena kelio juostas skiriančią punktyrinę liniją. Todėl, kaip bebūtų liūdna, bet tenka kalbėti ne apie parlamentines partijas ar politikus, o tiesiog politinę masę. Tikriausiai tuo galima paaiškinti ir beprotišką Seimo narių veržimąsi būti išlaikomiems valstybės iki gyvos galvos. Ir čia tenka įžiūrėti ne tik materialinę pusę, bet ir susireikšminimą. Juk buvę parlamentarai, gaudami rentą, jau taps asmenimis su tam tikru statusu. Nesvarbu, kad visuomenės požiūris į rentas yra neigiamas. Neretai, pavyzdžiui, žurnalistai nusikalstamo pasaulio vadeivas ima ir pavadina „autoritetais“. Taip pavadintas nusikaltėlis be abejo jaučiasi pamalonintas.
Kiek gi iš tų visų buvusių ir esamų parlamentarų bei ministrų būtų galima laikyti tikrais politikais? Pagaliau kiek jų patys save įvardintų politikais? Manau, įspūdingo skaičiaus neturėtume. Nebent, sugundžius rentomis, apsiskelbusiųjų padaugėtų.
Todėl kalbėti dabar reikia ne apie rentas, o, visų pirma, apie profesionalius politikus, jų kokybę. Pirmiausia tam būtina sutvarkyti politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymą. Sutvarkyti jį taip, kad politika būtų išvaduota iš verslo priklausomybės. Veikiančios politinės organizacijos privalo turėti bent panašias konkurencines, o rinkėjai, tuo pačiu, demokratines pasirinkimo galimybes. Tai apie ką savo išvadose rašė ir Lygių galimybių kontrolierė.
Štai jums Darbo partijos pavyzdys. Vos tik buvo atmestas darbiečių skundas dėl prokurorų areštuotos valstybės dotacijos, vieni jų vėl puolė ieškoti savo gelbėtojo Viktoro, kiti gi prakalbo apie partijos užsidarymą. Net jei pastarųjų kalbos buvo ne visai nuoširdžios, visgi norisi paklausti: tai ko dabar ponai ir ponios pradėjote panikuoti? Dotacijų negaunate? Tai sugebėkite išgyventi be jų. Juk yra partijų Lietuvoje, kurios metų metais be jokių dotacijų sugeba vykdyti aktyvią politinę veiklą ir net dalyvauti rinkimuose. Ir narių milijonierių neturi, ir rentų įteisinimą laiko negarbingu žingsniu. Tai štai Darbo partija dabar turi galimybę parodyti ko yra verta be milijonų. Ar be milijonų darbiečiai sugebės tik pasirinkti masinį perbėgėlių kelią?
Beje, politiniai perbėgėliai nėra vien jų pačių problema. Nebūtų priimančiųjų, tai ir perbėgėlių turėtume vienetinius atvejus. Vakarų demokratinių valstybių praktikoje jų taip pat pasitaiko. Tačiau jei ten tik retos išimtys, tai Lietuvoje jau tapę politine kasdienybe.
Aišku, dažnai partijos pačios nesilaiko rinkimų pažadų. Tai sudaro galimybę perbėgėliams turėti pasiaiškinimą. Net ir tokiems, kurie yra pakeitę 4 ar 5 partijas. Tačiau, kaip rodo patirtis, jei politinėje organizacijoje atsiranda nesutarimų ideologiniu pagrindu ar dėl kitų svarbesnių priežasčių, tai ji paprastai skyla. O perbėgėliai taip ir lieka tik perbėgėliais.
Jei šis Seimas vėl grįžtų prie rentų klausimo, tai tuomet siūlyčiau rentos dydį padaryti tiesiogiai priklausomą nuo parlamentarų pakeistų partijų skaičiaus. Aišku tai jumoras, bet jei pati mintis yra atitrūkusi nuo realybės, tegu tuomet disonuoja ir toliau.
Vargu ar šis Seimas bepajėgus strategiškai kovoti su problemų priežastimis, nes ši politinė masė ir yra politinės partinės krizės svarbiausia priežastimi.
O Lietuvai juk taip reikia profesionalių politikų ir tikros daugiapartinės sistemos...
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
