Apie nacionalinio investuotojo atominei elektrinei statyti kūrimą buvo prikalbėta tiek, kad publika jau ėmė pamažu suprasti, jog pagrindinis valstybės tikslas bus pasitarnauti būsimai korporacijai.
Kaip jau įprasta, politikai ir žiniasklaida labai greitai pasiskirstė į dvi priešingas stovyklas, tad niekam neberūpėjo argumentai – svarbiausia, kokiai stovyklai priklauso tas ar kitas pasakorius. Iš politikų ginčų taip ir nepaaiškėjo, kaip naujos atominės elektrinės statyba sumažins Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir ar sumažins. Energetinės nepriklausomybės klausimas taip ir nepradėtas viešai aptarinėti. Niekas neišdrįso siūlyti, jog energetinės priklausomybės mažinimo strategija būtų įtvirtinta įstatymiškai kaip esminė nacionalinio investuotojo veikos gairė.
Visi didieji Lietuvą virpinę skandalai – prisiminkime parlamentinį Valstybės saugumo departamento tyrimą – publikai atskleidė reikšmingų mūsų politinės korupcinės sistemos bruožų bei politinių užkulisių gyvenimo grožybių, kurias šiaip jau pridengia demokratinės ir teisinės valstybės pavaizdai. Skandalų metu kai kurie politikai bei juos už virvučių tampantys užkulisiniai „taktikai“ nesusilaiko – tad viešumoje pasklinda įvairiausių politiniam elitui nuotaiką gadinančių žinių, ženklų bei gandų. Nebuvo išimtis ir „NDX energijos‘ kūrimo bei įteisinimo vyksmas – ėmė ryškėti naujų užkulisinių ryšių, neapsieita be užuominų apie kompromatus bei specialiąsias tarnybas.
Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, kuris neseniai Europos Sąjungai nuoširdžiai apskelbė, jog visiems prievartautojams linkęs atsiduoti nesipriešindamas (tokia tad mūsų nepriklausomybės ir Konstitucijos gynėjo dvasinė nuostata), nutarė apginti parlamentarus nuo įtarinėjimų, esą atominės elektrinės statybos įstatymai „VP Market“ korporacijai kainavo kelias dešimtis milijonų litų. Lietuvos didžiavyris iš Seimo tribūnos pareiškė, jog VSD ir kitos spectarnybos jį patikinusios – nėra jokių duomenų apie parlamentarams mokėtus pinigus. Suprantama, sunku sugalvoti kokių nors ypatingų argumentų dėl parlamentarų nekaltumo, tačiau kas Lietuvoje gali patikėti VSD ir kitų mūsų spectarnybų patikinimais ar pažymomis. Juk parlamentinis tyrimas parodė, kaip saugumiečiai veikia palaikydami vienas ar kitas verslo grupes, o prireikus – sustabdo pradėtus tyrimus. Vienas buvęs VSD vadovas viešai prisipažino, jog šiai institucijai veiklos gaires nustatinėja neformali įtakingų užkulisinių veikėjų grupė.
Neįsigilinkime į šio departamento veiklos, o ypač – manipuliavimo valstybės vadovams pateikiama informacija ypatumus. Kad ir kokia gera būtų šios institucijos reputacija, neįmanoma įsivaizduoti jos darbuotojus ėmus rimtai aiškintis, kaip parlamentarams buvo mokami ir ar buvo mokami tie milijonai – tai būtų pats tikriausias valstybės naikinimo darbas. O valstybės sunaikinti nenorėtų net didžiausi mūsų draugai Rytuose – kas tada įgyvendintų jų interesus. Gindama valstybės garbę ir orumą VSD laikosi tvirtai – jokios korupcijos, jokių pinigų.
Tačiau prieš kurį laiką iš tos pačios VSD nutekėjo žiniasklaidos pagarsinta žinutė, esą buvęs policijos generalinis komisaras (galėtume komisarų pareigybių jau atsisakyti) Vytautas Grigaravičius sudalyvavo „Alitos“ privatizavimo istorijoje – padėjo išstumti iš žaidimo italų verslininką, pasiūliusį už įmanę didžiausią, gerokai konkurentų prašokusią kainą. Tačiau juk vietinius sukčiaujančius kapitalistus išsijuosęs gynė pats tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas, tad nejau policijos vadovas galėjo priešintis „generalinei linijai“.
Keista, kad VSD parūpo šia informacija pasidalinti su visuomene – juk „Alitos“ privatizavimo istorija jau baigta ir niekas prie jos nebegrįš. O ir pati žinutė turi ne tiek buvusiam generaliniam, kiek saugumiečiams nemalonų prieskonį – ji patvirtina VSD turėjus duomenų, kad įmonė buvo privatizuojama pažeidžiant įstatymus, vadinasi, privatizaciją buvus neteisėtą. Kokia peršasi išvada? VSD sąmoningai nuslėpė tą informaciją, tad šitaip ir pati dalyvavo neteisėtoje veikloje. Prisiminkime, koks išsirutuliojo skandalas, kai vienas Alytaus saugumietis vežė su „Alitos“ privatizavimu susijusią bylą tuometiniam prezidentui Rolandui Paksui. Tas saugumietis buvo išmestas iš darbo, o žiniasklaida ilgai virkavo apie neteisėtus prezidento veiksmus, demokratijos ir teisinės valstybės pažeminimą Europos Sąjungos akivaizdoje. Tiesa, ir prezidentas, patyręs didžiulį tesėsaugos spaudimą, nebedrįso ta byla pasinaudoti. O gal toje byloje buvo ir jo aplinką liečiančių duomenų? Tad jei informacija teisinga, atsakomybės tektų pareikalauti ne tik iš V. Grigaravičiaus bei A. Brazausko, bet ir iš buvusio VSD vadovo.
Nesibaiminkime, niekas jokios atsakomybės nereikalaus. Tad kodėl tokia žinutė pasirodo spaudoje pačiame ginčų dėl nacionalinio investuotojo įkarštyje? Galima nujausti, jog VSD jau vykdo naują „valstybinių strateguotojų“ užsakymą. Kadangi V. Grigaravičių gerbia gana didelė vadinamojo elektorato dalis ir esama partijų, siūlančių jam politiko karjerą, tai siunčiamas ženklas – politinė scena kol kas apsieis be buvusio generalinio. O juk ir kandidatuodamas į prezidentus V. Grigaravičius galėtų kai kam sujaukti planus. Kad ir kaip narsiai su nusikaltėliais kovėsi buvęs generalinis, tačiau ši žinutė turėtų paveikti kur kas labiau, nei nusikaltėlių dantų griežimas.
Bestumiant Seime nacionalinio investuotojo projektą, viešumon išlindo istorija, susijusi su G. Kirkilo ėjimu į premjerus. Pasirodo, tomis istorinėmis akimirkomis visai šalia šmėžavo ir „Dujotekanos“ vadovo šešėlis. Simbolinis ženklas, liudijantis „Gazpromo“ pritarimą ir tęstinumą tos politikos, kuri laiduoja strateginę Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Ši istorija padeda paaiškinti, kodėl taip aršiai premjeras gynė buvusį VSD vadovą ir visaip menkino parlamentinį VSD tyrimą. Juk tame tyrime aiškėjo, jog VSD buvo pradėjusi rimtai domėtis „Dujotekanos“ veikla ir rengėsi pripažinti jai Rusijos spectarnybų priedangos įmonės statusą. Tad parlamentarų reikalautos pažymos, kurių jie taip ir negavo, galėjo kelti didelę grėsmę ne tik „Dujotekanai“, bet ir paties premjero karjerai. Pradėtas dujininkų tyrimas buvo numarintas, o parlamentinis tyrimas taip ir nepajėgė atsakyti į klausimą, kiek pagrįsti buvo mūsų saugumiečių surinkti duomenys, leidę įtarti „Dujotekaną“ esant priedangos įmone.
Todėl šiuo metu kiek juokinga ir sykiu graudu klausytis prezidento Valdo Adamkaus aiškinimų, esą jam visiškai nepriimtina, kad formuojant vyriausybę ar skiriant premjerą netoliese šmėžuoja „Gazpromo“ vietininkų siluetai. Juk prezidentas taip ir nesiteikė sureaguoti į parlamentinio tyrimo padarytas išvadas dėl VSD darbo bei nacionaliniam saugumui kylančių grėsmių, nenorėjo prezidentas nieko girdėti ir apie įtartinas a. a. Vytauto Pociūno žūties aplinkybes. Dera prisiminti ir dar vieną dalyką – prezidentas kratėsi parlamentarų surinktos informacijos ir nesiteikė jų net priimti.
„Dujotekanos“ ir premjero ryšiai nėra malonūs ir konservatoriams – tenka pripažinti, jog konservatoriai, kaip jiems jau tapo įprasta, savo noru palaiko užkulisinių veikėjų sumeistrautus projektus, kitaip tariant, gerai atlieka kitų jiems skirtus vaidmenis. Konservatorių lyderis Andrius Kubilius dėl paramos G. Kirkilui atsiprašė partiečių ir rėmėjų, pripažindamas tą paramą buvus jo klaidą. Tačiau juk šitaip remtas ne tik premjeras, bet ir „Dujotekana“. Šios aplinkybės verčia kiek kitaip pažvelgti į nacionalinio investuotojo kūrimą.
Kadangi „Dujotekana“ palaikė A. Brazausko įtvirtintą politiką, visokeriopai tvirtinti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, tai ji jokiu būdu nebūtų leidusi premjero kėdėn atsisėsti tuos interesus nutarusiam pažaboti žmogui. G. Kirkilas visą laiką viešumoje buvo bebaimis dujininkų tarpininkų gynėjas. Sunku įsivaizduoti, jog naujos atominės elektrinės statyba galėtų kaip nors pakenkti dujininkų interesams, o tiksliau – sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tai gal G. Kirkilo proteguojama „VP Market“ susigalvojo kilti į tokį žygį? Bet juk G. Kirkilas – vienas ir tas pats žmogus. Tad galima nujausti, jog naujos atominės elektrinės statyba „Gazpromo“ interesų bei įtakos Lietuvoje neturėtų niekaip sumenkinti, o „nacionalinis investuotojas“ savo planus vienaip ar kitaip derina su „Gazpromo“ vietininkais.
