Lietuviai, kaip ir daugelis pokomunistinių tautų, yra darboholikai. Jie mato tik vienus laiptus į dangų. Kai kurie iš jų daug pasiekė, sukūrė, uždirbo. Apie tai liudija tyrimai ir vienas kitas tekstas.
Šiandien kai kas sako, kad mes jau išmokome dirbti, o štai ilsėtis ar prasmingai praleisti ilguosius, kompensuojamus, šventinius, girtus savaitgalius- dar ne. Dar yra sakoma, kad nekokybiškas poilsis galų gale pakenks ir ilgalaikių darbų rezultatams. Kada, jei ne kontrastingą vasarą, apie tai pagalvoti.
Lietuvių būdas nėra koks nors muziejinio sarkofago eksponatas. Jis kinta. Ir kinta net greičiau, nei gebama susigaudyti. Tikrovė virsta kūlversčia, o štai sąmonėjama, susigaudoma, reflektuojam žymiai lėčiau. Net būtino ir būdingo tokio sąmonėjimo avangardo- grožinės literatūros vaizduotė gerokai atsilieka nuo gyvenimo srauto įvairovės.
Vienokie bendri mūsų būdo bruožai atsiskleidžia darboholikų varžybose ar politiniame sezone plumpinant iš oro bejėgius politikus ir visagalius biurokratus. Kitokios savybės išryškėja per vasaros mėnesius, tradiciškai skirtus poilsio grožybėms. Kažkiek šių reiškinių paviršiaus blyksnių atspindi laikraščiai, spalvoti žurnalai, stiliai ir paskalos. Tam tikrą srovę liudija kelionių agentūrų reklaminiai triukai, modeliuojantys viduriniojo sluoksnio lietuvių atostogų formas. Saulė, palmės, nardytojai, daikiri... Kuo toliau nuo namų ir savo darboholiko šešėlio.
Viena iš vasaros mėnesiais išryškėjusių savybių vadintina tiesiog banalybe. Tai, kas pasiduoda paprastam stebėjimui ir klausymui, pirmiausiai liudija menką poilsiavimo įvairovę, nedidelį išradingumą, kaimiškai masinį būriavimąsi prie komercinių paskutinės minutės pasiūlymų. Žinoma, nekalbu apie kuprinėtus dviratininkus ar baidarių žygeivius- jie yra tikrasis lietuviškos vasaros elitas, neieškantis progų pademonstruoti savo pajamas, o vakarojimo minutes galintis paversti gyvenimo prasmės susigrąžinimo pratybomis.
Tačiau būtent vasara atskleidžia šiandieninių lietuvių nutolimą nuo visko, kas sietina su hobby. Skirtingai nuo netolimų vakariečių papročių, mes visiškai nuvertinome veiklas, kurios nekvepia pelnais, apdovanojimais, konkurencija, karjeromis, tiesioginėmis naudomis ar bent viešųjų ryšių fabrikui būdinga produkcija: nušautais Afrikos liūtais, galingais kateriais ar greitaeigiais vandens motociklais.
Koks kieno reikalas kaip kas ilsisi? Klausimas, kuris nereikalauja atsakymo. Tačiau žinoma, kad nenaudingieji pomėgiai ir individualusis hobby padeda susieti žmones. Dažniausiai jie susižino apie vieni kitus vasaromis. Jiems kartais pavyksta net susibėgti draugėn ir apsiginti nuo didžiosios XXI amžiau grėsmės- nuobodulio ir beprasmybės. Tad, kad ir paradoksaliai, neatmeskime galimybės teigti, jog tarp vasaros ir mūsų visuomenės kokybės yra tiesioginis ryšys. Gerų atostogų!
