Antra pamoka mažiau skaudesnė – kelis kartus paklausus, kaip sekėsi augti ir ištrūkti iš mažo Liepalotų miestelio, man Paulius leido daiktus vadinti tikraisiais vardais.
„Viskas gerai, nesakykite miestelyje – kaime aš augęs“, - juokiasi internete žmogumi-gudročiu pramintas komikas, viktorinų ir proto mūšių dalyvis ir kitų galų meistras. Kokių galų – sužinosite šiame išskirtiniame interviu, kur Paulių teko pažinti visokį: juokingą, rimtą, kuklų ir kupiną gerų minčių.
Kai kaimo kaimynui korta geriau „paėjo“
Dabar jūsų gimtinėje gyvena beveik trys šimtai žmonių. Pasijuokiate iš Liepalotų pasirodymuose?
Įpinu istorijų, pajuokauju apie lietuviško kaimo peripetijas ir bėdas. Manau, kad komikui vaikystės patirtis tikrai atsiliepia. Gal ir tiesiogiai nepasakysiu, bet, jei nebūčiau ten augęs, nežinočiau kai kurių dalykų.
Kas vyko jums augant?
Mus su broliu augino geri tėvai, kuriuos labai myliu. Tėtis veterinaras, o mama vaistininkė – tikri kaimo šviesuoliai, inteligentai. Jie mūsų nespaudė, bet pabrėždavo: „Jei mokysitės, tada galėsite iš kaimo išsikraustyti“.
Tiek tėvų, tiek močiutės namuose daug knygų būdavo, o ir prie kaimiškų darbų nespaudė. Visgi aš su broliu mokame malkas pakapoti, šieną panešioti. Karvės, deja, nepamelžčiau, bet esu savo rankomis padėjęs gimti veršeliui.
Atvykus į sostinę tikrai buvo gėda, bet dabar džiaugiuosi, kad esu iš kaimo, visiems tai pabrėžiu. Nors čia gyvenu jau vienuolika metų, savęs, turbūt, niekada nelaikysiu vilniečiu.
Ar jumyse jaučiasi, kad esate iš kaimo?
Algis Ramanauskas atkreipė dėmesį, kad yra likę tarmės. Kai buvo norminama lietuvių kalba, buvo remiamasi gimto krašto tarme, tad kirčiavimu nesiskundžiu.
Sako, kad kaimiečiai labai paprasti žmonės?
Na, nežinau, ar aš labai paprastas žmogus (juokiasi). Tai galėtų pasakyti aplinkiniai, tačiau dabar to tikrai neslepiu ir nesigėdiju.
Ar žinote, kad „Vikipedijos“ puslapyje apie Liepalotus esate tarp penkių iš čia kilusių garsių žmonių?
Mačiau, bet į tą sąrašą, kai tiek gyventojų, nėra sunku patekti – tai visai adekvatu ir normalu (juokiasi). Į šį taip pat pateko Evaldas Beržininkaitis – krepšinio treneris, Lietuvos jaunimo rinktinių treneris-skautas. Mes su juo augome tame pačiame name, kartu mokėmės žaisti krepšinį, bet jam geriau „paėjo“. Ir mes iki šiol bendraujame.
Krepšinis, kaip suprantu, yra opi tema?
Liepalotuose nebūdavo daug veiklos, tad aštuoni draugai susirinkdavome aikštelėje ir lošdavome iki išnaktų. Nežaidžiantys buvo linkę gerti, tai kaime ir pasiliko. Beje, vienas iš žaidusių draugų dabar kuria visas „LKL“ vinjetes.
Jei kažką keistumėte gyvenime, suktumėte link krepšinio?
Jeigu galėčiau grįžti į praeitį, pradėčiau anksčiau lošti, nes aš prisijungiau tik būdamas dvylikos. Vis dėlto trūko talento, darbštumo, ūgio, tad viskas susiklostė labai gerai.
Nuo politiko iki komiko – tik vienas žingsnis?
Kodėl dingo politikos mokslų patirtis?
Per studijų metus VU TSPMI politikos atsikandau su kaupu. Mokslai, dėstytojai, pažintys man labai patiko, tačiau nebuvau pavyzdinis studentas. Antrame kurse susipažinau su kursu „Ryšiai su visuomene“, pradėjau gilintis šia sritimi ir ėmiau kryptingai ieškoti darbo. Vėliau pradėjau „freelancinti“, o mano gyvenime atsirado „Humoro klubas“.
Kiek jo populiarumą lėmė sėkmė, o kiek sunkus darbas?
Didžiausia sėkmė buvo atsiradimas laiku ir vietoje. Tuo metu „stand-up“ komedijos nebuvo, o šlovę suteikė ir televizija. Vis dėlto buvo daug kūrybinio darbo, išsikvėpimų, vogtų „bajerių“ ir permainų.
Ar vaikinai pykstasi?
Nelabai. Žinoma, emocinių protrūkių būna, bet, kaip ir kiekvienoje kompanijoje, pasipyksti, o vėliau viskas gerai. Mes linkę greitai atleisti.
Ar žmonės bijo su Jumis kalbėtis, nes esate toks protingas?
Niekas nesako. Manau, kad nebijo, nes esu įsitikinęs, kad su skirtingais žmonėmis gebu bendrauti skirtingomis temomis. Tikrai niekada pašnekovams neaiškinu apie gyvenimą, nepasakoju neįdomių dalykų.
Bet iš kur tos žinios?
Daug skaitau, mėgstu dokumentiką, dalyvauju protų mūšiuose, viktorinose, kur gali daug sužinoti ir pademonstruoti jau turimas žinias. Tai yra labai natūralus dalykas, negalvokite, kad aš specialiai sėdžiu ir „kalu“ valstybių sostines.
Kita situacija: ar priėję žmonės prašo papasakoti pokštą?
Tai yra blogiausias dalykas, ko gali paprašyti žmogus. Visa „Humoro klubo“ kompanija šią situaciją pažįsta iki skausmo, ir ji visiems nežmoniškai nemaloni. Žmonės įsivaizduoja, kad tu turi pasiruošęs kažką pasakyti.
Tokiems visada sakau: „Žiūrėk, mes pabūkime, pabendraukime, nes bekalbantis aš tikrai pasakysiu kelis „bajerius“ – man tai gaunasi natūraliai.
Žmogus Gudročius supergalių neturi
Internete rasti apibūdinimai: eruditas, komikas, žmogus-gudročius. Ar jie jums tinka?
Žmogaus-gudročiaus apibūdinimą galėjau pelnyti dėl įvairių viktorinų dalyvavimo. Vis dėlto, manau, man tiktų apibūdinimas „smalsus“.
Kas įkvepia sukurti programą, sugalvoti pokštus?
Atsakysiu kaip rašytojai – mane įkvepia aplinka, žmonės, bendravimas. Programos kūrimas vyksta labai paprastai, magijos, narkotikų nerasite. Eini gatve, kažką pamatai, su kažkuo pasikalbi – taip gimsta idėja, kurią užsirašai, tada dėlioji, papildai, atimi ir viskas.
Ko dar Lietuva apie jus nežino?
„Humoro klube“ manęs labai nemėgsta dėl pedantiškumo laiko klausimu. Jeigu mes susitarėme susitikti 16. 30, o kiti vėluoja bent penkias sekundes – aš pradedu skambinti. Labai mėgstu viską struktūriškai susidėlioti ir bandyti priversti žmones veikti pagal mano planą.
Ar yra dalykų, kuriems gyvenime niekada nesiryžtumėte?
Aš esu labai neekstremalus žmogus – slidinėjimas ir kiti dalykai yra tikrai ne man. Ekstremaliausias dalykas gyvenime – skrydis oro balionu su Mantu Katleriu. Patiko, tačiau buvo labai baisu. Pritūpęs laikiausi už borto ir tik akies kampučiu stebėjau gamtą.
Nesu adrenalino fanatikas. Pasenau prieš laiką: man patinka sėdėti, skaityti, šnekėti su žmonėmis. Aš net nevairuoju!
Turite baimę stovėti ant scenos?
Baimė niekada nesibaigia, o tai yra gerai. Esu kalbėjęs su keliais vyresnės kartos aktoriais, kurių irgi klausiau to paties. Jie patvirtino, kad bijoti yra gerai, nes tai parodo, kad tau rūpi. Jeigu nebijai – tau nusipjauti. Baimė egzistuoja visada , o visi „Humoro klubo“ komikai irgi bijo.
