Sakoma, kad žodžių iš dainos neišmesi. Lietuvos gyventojų surašymo preliminarių duomenų irgi negalima ištrinti. Dėl tų skaičių dabar beveik prarado prasmę populiarios dainos žodžiai. Arba žodžius reikia keisti, kad būtų arčiau tikrovės. Gal reikėtų dainuoti taip: „Tik per plauką mūsų – trys milijonai".
Ar norime grįžtančiųjų?
Surašymo duomenys drasko akis – maždaug per 20 metų Lietuvos gyventojų sumažėjo daugiau nei 600 tūkst. Didesnė dalis emigravo.
Šiuolaikinė sėkmės samprata susijusi su augimu, didėjimu, plėtra. Atlyginimas, pelnas, turtas turi didėti. Gyventojų skaičius – taip pat, nors šiuo klausimu esama išlygų.
Emigracija iš mūsų krašto jau praminta evakuacija. Lietuvių tautos nykimas kelia neigiamų jausmų bangą. Tačiau jausmai – ne itin patikimas kelrodis. Tereikia duoti darbo vaizduotei – ir apims priešingi jausmai.
Įsivaizduokime, kad 0,5 mln. tėvynainių staiga susikrauna lagaminus ir pajuda atgal į Lietuvą. Ar mes pasiruošę juos priimti? Ar pasirengę susispausti, kad juos apgyvendintume – juk ne visi jų išsaugojo būstus.
Svarstau apie įsivaizduojamus, bet mažai tikėtinus dalykus. Tarkime, mūsų valstybei vis dėlto pavyksta vykdyti realią tėvynainių grąžinimo programą, nusižiūrėjus, pavyzdžiui, į Izraelį. Grįžimo tempas – po 50 tūkst. žmonių kasmet. Per dešimtmetį, žiūrėk, grįš 0,5 mln.
Daugumai jų reikės darbo, visiems reikės būstų ir medicinos paslaugų. Iš kur valdžia paims pinigų tokiai programai? Padidins mokesčius? Prašome pakelti rankas tie, kurie su tuo sutinka.
Globalus siurblys
Žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau. Darbo jėga juda ten, kur yra darbo. Lietuviai gali pavirkauti, bet negali išjungti globalaus siurblio, kurio srovė neša žmones didesnio uždarbio, aukštesnio gyvenimo lygio kryptimi.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama surašymo duomenis, pasakė: „Žmonėms reikia aiškumo, stabilumo ir skaidrumo. Visuotinio gyventojų surašymo rezultatai įpareigoja neatidėlioti „Sodros“ reformos, naikinti suvaržymus verslui ir užtikrinti stabilią mokestinę sistemą, iki rudens pertvarkyti šilumos ūkį, visomis įmanomomis priemonėmis mažinti korupciją.“
Tokiems žodžiams galima tik pritarti, tačiau išvardytas problemas reikia spręsti nepriklausomai nuo to, kiek šalyje gyvena žmonių. Juk nepasakysi, kad Lietuvoje, kurioje gyventų 6 mln. gyventojų, reikėtų nemokėti pensijų arba toleruoti korupciją. Tas pats turėtų galioti Lietuvai, turinčiai tik 2 mln. žmonių.
Lietuviai nori nesuderinamų dalykų, pavyzdžiui, didelių socialinių išmokų ir mažų mokesčių. Liaudies lūkesčiais žaidžia politinis elitas.
Gimstamumo skatinimo klausimu matome panašų sąmonės susidvejinimą. Viena vertus, norima, kad gimtų kuo daugiau vaikų. Kita vertus, Seimas labai vėluoja juridiškai sutvarkyti dirbtinio apvaisinimo reikalus, kurie aktualūs 50 tūkst. Lietuvos porų. Dirbtinis apvaisinimas nėra pigus. Ar tai kompensuos valstybė?
Vien gimstamumo didėjimas neišsprendžia tautos nykimo problemos. Jeigu naujai gimusieji, kada pasieks darbingą amžių, neturės galimybių gauti darbo, jie emigruos.
Nežinau, ar tai didelė paguoda, kad Lietuvoje gimęs, Lietuvos medikų prižiūrėtas, Lietuvos pedagogų išmokytas žmogus užsienio darbo rinkoje nukonkuruoja išeivį iš Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos?
