Nors antrasis Seimo balsavimas Arūną Valinską ir pasodino ten, kur jam dar per anksti sėdėti – vienas „Balsas.lt“ skaitytojas siūlė šiam naujokui aukščiausioje Lietuvos valstybės įstaigoje bent porą kadencijų paprastu seimūnu „pasiganyti“ – tačiau nuotaiką pataisė premjero Andriaus Kubiliaus Lietuvos užsienio politikos vadovu Vygaudo Ušacko pakvietimas. Sveikintina naujovė, rašiau, šioms, ypač svarbioms, pareigoms kviesti ne rinkimus laimėjusios partijos politiką, bet nepartinį diplomatą. Tačiau tuojau pat, vos pirmus jo viešus žodžius apie savo uždavinį išgirdus, ūpas sugedo. Neerzinkim Rusijos, tėškė garsiai prezidento patvirtinimo belaukiantis būsimasis užsienio reikalų ministras, tokio pareiškimo nustebintiems pabrėždamas, kad, pagal jį, erzinimas būtų reikalavimas atsilyginti už okupacijos laikotarpiu Lietuvai padarytus nuostolius, todėl taip nereikia daryti.
Visi suprantam, kad erzinti negalima nieko: nei Rusijos, nei šuns. Suerzintas šuo įkąs, o ką suerzinta Rusija padarys, net nežinia. Tačiau tikrai sunku suprasti, kodėl reikalavimas atsiteisti už padarytą skriaudą jau būtų erzinimas? Nebent kokiu nors būdu tai būtų daroma tyčia. O taip daryti nevalia niekam, ypač tokios aukštos pakopos valstybės pareigūnui, kurio uždavinys kaip tik ir yra prie reikalo prieiti ne kokiu nors erzinamuoju, bet diplomatinių įgūdžių keliu. Kad ir vilkas būtų sotus, ir ožka sveika. Manau, kad ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tokiam jautriam politiniam uždaviniui vykdyti premjeras Andrius Kubilius rinkosi patyrusį diplomatą. Ir gaila, kad šio pasirinkto diplomato jau pats pirmasis žingsnis iš šios vagos iškrypo. Beje, net ne vienas. Paprastai bet koks darbas pradedamas teigiamu nusiteikimu – va, aš taip ir taip darysiu, siūlysiu, bandysiu, o Vygaudas Ušackas jį pradėjo neigiamu – aš taip nedarysiu. O čia kaip tik turi būti daroma atvirkščiai. Ir ne tik čia, bet ir visur kitur, nes kas nors pasiekiama tik ką nors darant, o ne atsisakymu daryti.
Okupacijos nuostolių atlyginimo reikalavimas jau yra Seimo priimtas įstatymas, todėl ir turi būti vykdomas. Vykdomoji įstaiga – Užsienio reikalų ministerija. Jos vadovas kito kelio neturi. Ir šis uždavinys nė minutei negali būti paleistas iš akių ir tęsiamas ministerijų vadovams kaitaliojantis. Todėl Vygaudo Ušacko darbas yra ne atsisakyti tą lauką arti, bet pačiam į arklą įsikinkyti visomis jėgomis. Tik, žinoma, ne kokiu nors Rusiją erzinančiu būdu, bet atitinkamais diplomatiniais įgūdžiais grįstu patyrimu. Išankstinis nusiteikimas taip nedaryti yra ir prieš įstatymą, ir apskritai bloga politika.
Ne geriau savo darbą pradėjo ir naujas Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Pamokos žurnalistams, kaip elgtis Seimo tualetuose, patarimas pozicijos – opozicijos bendradarbiavimą su Seimo vadovybe aiškintis žvejojant, kalbos apie Seimo veiklos praplėtimą į savo „komandą“ įtraukiant net nepilnamečius moksleivius, vėliau – gal studentus, visuomenines organizacijas, rodo jo visišką pasimetimą šios įstaigos paskirtyje ir uždaviniuose. Todėl ir tauškia, kas ant liežuvio užeina. Kaip teisus yra „Balsas.lt“ skaitytojas, siūlęs Valinskui bent dvi kadencijas padirbėti eiliniu Seimo nariu ir šio „amato“ išmokti. Atrodo, kad jis net nesuvokia, kad šalia jo šioje įstaigoje yra dar 140 jam lygiateisių politikų, teturinčių tik po vieną balsą ir tik tais balsais jie klausimus sprendžia. Pirmininkas, pats vienas, čia neįvedinėja nieko. Jis tik gali paruošti pasiūlymą ir pagal taisyklėmis nustatytą tvarką atiduoti Seimui svarstyti ir tik jo priimtą nutarimą vykdyti. Irgi tik tada, kai Seimas taip daryti jam paveda.
Ketvirtadienį, lapkričio 27 d., premjeras Andrius Kubiliaus pateikė prezidentui sąrašą kandidatų į ministrus. Tarp jų – ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Moteris – valstybės gynybos vadovė. Tikrai netikėjau, kad taip būtų, deja, taip yra. Įsivaizduoju. Rasa Juknevičienė, prisiekusi ir atlikusi visas į naują tarnybą įkurdinimo apeigas, sėda į krašto apsaugos ministro kėdę. Ir tuojau telefono skambutis. Ragelyje – JAV ambasadorius NATO Kurtas Walkeris: sveikinu su naujom pareigom, žinau, jos labai atsakingos, sunkios, tačiau… gal ir ne taip blogai. To didžiojo Lietuvos įsivaizduojamo priešo – Rusijos nėra. Jos nereikia bijoti. Ji nepuls…Taigi bent šiuo atžvilgiu galite būti rami. O kitų priešų Lietuva juk neturi, aplink visi draugai. Beje, tik nuošaliau nuo Ukrainos. Jai kelias į NATO dar toli, ir, aišku, dėl jos Maskvos meška gali ir sumauroti. Ir dar šio bei to palinkėjęs, užtikrintojas padeda ragelį.
Nežinau, ar nauja valstybės saugotoja žino tokių visų pažadų istoriją? Ar ji girdėjo ką nors apie šioje skiltyje jau mano minėtus tokių užtikrintųjų kaip, pvz., Didžiosios Britanijos premjero Neville Chanberlaino pažadus Lenkijai prieš Antrąjį pasaulinį karą; pasaulio garsenybės Winstono Churchillio kartu su JAV prezidentu Franklinu Rooseveltu tvirtus parašus po dokumentais, tuos užtikrinimus patvirtinančiais? Ir pagaliau ar ji žino tos pačios viso Vakarų pasaulio po karo garbintos garsenybės mojimą ranka į šimtą milijonų europiečių, atiduotų Stalino žiauriausiai vergijai. Jeigu žino, kažin ar šioje kėdėje tai ramu jai gali būti? Ir jeigu prezidentas, labai suabejojęs Valinsko TPP partijos siūlomo kandidato į aplinkos apsaugos ministrus tinkamumu, Rasą Juknevičienę patvirtins, manau, žymiai svarbesnėms pareigoms, o tikriausiai – taip ir bus, belieka tik melsti Dievo pagalbos.
Vargu ar geresnė bus ir kita iš rinkimus laimėjusių partijų vadovų draugų sudaryta Vyriausybė, jau neoficialiai pasirodžiusi, ruošdama apsaugos nuo ateinančios ekonominės krizės planus ir kažkaip nutylėjusi apie šiuo metu dar vieną didelę Lietuvos bėdą – energijos klausimui spręsti pagimdytą liūtuką. Nors ir nelabai laimingas buvau rinkimų duomenimis, tačiau tikėjausi, kad bus geriau. Proporcinės valdžios dalybos ir ministrų kėdžių paskirstymas patvirtino, kad šis „lovys“ vienodai paveikus ir kairei, ir dešinei.
