Kitą dieną, penktadienį, įvyksta kitas Seimo valdybos posėdis, kuriame šis klausimas taip pat vienbalsiai išbraukiamas. Ketinama palikti pensijų reformos klausimą spręsti kitam Seimui, kas būtų logiška: tokias esmines pertvarkas daryti paskutinėmis Seimo darbo dienomis, neeiliniame posėdyje – tikras skubos darbas, kurio naudą nežinia kas gaudys. Nuopelnus už klausimo išbraukimą iš darbotvarkės prisiima Liberalų ir centro sąjunga.
Kitą savaitę, pirmadienį vėl vyksta Valdybos posėdis, tiesa, virtualus, telefoninis, ir klausimas vėl atsiduria Seimo posėdžio antradienio darbotvarkėje. Antradienį šiuo klausimu balsuojama. Sprendimo nepavyksta priimti, nes pritrūksta kvorumo. Mėginama balsuoti net tris kartus, ir visus tris kartus Seimo nariai prabalsuoja „kojomis“ – nėra kvorumo.
Klausimas atidedamas trečiadieniui, ir reforma patvirtinama konservatorių, liberalcentristų ir Mišrios Seimo grupės balsais. Liberalų sąjūdis susilaiko, o socialdemokratai ir „darbiečiai“ balsavime nedalyvauja. Supraskite – tai ne būsimos naujosios daugumos reforma, tad laukite trilerio tęsinio.
Įdomu ir tai, kad priėmus pagrindinius pensijų reformos įstatymus, kai kurie juos lydėję įstatymų pakeitimai nepriimami. Chaosas primena pirmąsias nuėjusio Seimo dienas, kai buvo sujaukta mokesčių sistema, o sprendimai priiminėjami naktimis, nesigilinant į jų turinį. Tokią „teisėkūrą“, manau, turėtų įvertinti procedūrų specialistai, o mes pasidomėkime, kas siūloma 1 milijonui gyventojų, dar 2002 metais pasirinkusiems dalį „Sodros“ įmokos kaupti asmeninėse sąskaitose.
Pagal Seimo priimtą projektą, gyventojas turės tris pasirinkimus. Žmogus gali nieko nedaryti – tuomet į jo sąskaitą pensijų fonde bus mokama bazinė įmoka iš „Sodros“. 2013 m. ji numatyta 2,5 procentų gaunamų pajamų, 2014 metais – 2 procentai, o nuo 2016 metų – 3,5 procentų.
Antras variantas: žmogus galės raštu kreiptis ir „grįžti“ į „Sodrą“ – bus sustabdytos įmokos iš „Sodros“ į sąskaitą pensijų fonde, bet sukaupta suma fonde liks pensijų fonde iki jam išeinant į pensiją. Trečiasis pasirinkimas – raštu kreiptis į pensijų fondą valdančią bendrovę ir savo lėšomis pradėti mokėti papildomas įmokas į savo kaupiamąją sąskaitą. Nuo 2014 m. – 1 proc. pajamų, o nuo 2016 m. – 2 proc. Šiuo atveju žmogus iš valstybės papildomai gautų skatinamąją 1 proc. ir atitinkamai 2 proc. nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio įmoką.
Variantai net trys, tačiau nė vienas nevykdo Konstitucinio Teismo nutarimo reikalavimų atkurti nurėžtus pervedimus į privačias kaupiamąsias sąskaitas, jau nekalbant apie kompensavimą už per pastaruosius ketverius metus iš kaupiančiųjų pavogtus 2,8 milijardus litų. Kaip ir kiekviename trileryje, pensijų kaupimo reformoje yra visi veikėjai – nukentėjęs, skriaudikas ir gelbėtojas, o taip pat ir įtemptas siužetas. Gal būtų ir nebloga pramoga pažiūrėti šį „pensijų filmą“, jei tai nebūtų tikros manipuliacijos 1 milijono Lietuvos žmonių ateitimi.
Pensijų reforma, kurios metu buvo sukurta antroji pensijų pakopa buvo tam, kad žmogus šalia liesos „Sodros“ pensijos gautų sukauptą priedą. Įmokos buvo didinamos nuo 2,5 iki 5,5 procentų, tai absoliutus minimumas, kad kaupti apsimokėtų. Dabartinė siūloma schema siūlo tris blogus variantus: kaupti mažai, vadinasi mažai sukaupti, grįžti į „Sodrą“, vadinasi likti priklausomam nuo liesėjančios „Sodros“, arba savanoriškai pasididinti „Sodros“ įmokas 2 procentais.
Paprastai trileris baigiasi gėrio pergale. Tai turėtų būti pensijų kaupimo atstatymas iki buvusių 5,5 procento, ir kompensacija už prarastas įmokas, kaip tai padarė estai. Kol kas pensijų trileris baigiasi neholivudiškai, bet gal tai tik pirma serija.
