Gėris banalus ir tiesmukas, jis trokšta būti visų matomas ir atlygintas. Klasta įvairi, išradinga, chameleoniška, nenori būti lengvai atpažįstama ir įvertinama. Ji visuomet stipresnė, tačiau apsimeta esanti pažeidžiama. Apgauna patiklų gėrį, kuris mėgsta pozuoti objektyvams. Nugalėtojas su juokdario drabužiais. Asilas su popiežiaus kepure.
Jie pakvietė mane į Teismo rūmus. Neva atsakyti į keletą klausimų, susijusių su kažkokiu įvykiu, kurio liudytoju neva buvau tapęs netiesiogiai. Neprisiminiau jokio įvykio, tačiau paklusau pilietiškiems instinktams. Valstybės dantračiai sutepti piliečių baime, kurią jiems kelia institucijos.
Maniau, kad tai vyksta panašiai, kaip yra atsitikę Jozefui K. Kažkas tave įskundžia arba apšmeižia ir vieną dieną nieko blogo nepadaręs būni suimamas. Prieblandoje, kad tavo baimės ir netikrumo perkreiptas veidas negąsdintų taikių piliečių, tyliai, kad nesutriktų jų miegas, dar prieš saulėtekį. Panašiai tokiu metu, kada vykdomos mirties bausmės. Kad budelis ligi vakaro išmestų tavo agonijos tąsomą veidą iš galvos. Per dieną juk atsitinka daugybė įvairiausių dalykų. Malonūs pietūs, gulbės miesto sode, vaikas, krykštaujantis per vakarienę, prašantis, kad pasuptumei jį ant savo kojos. O štai ką nors nudėjęs po vakarienės, žiūrėk, ir sulauksi naktinių svečių iš Drymlendo.
Supratau, kad esu ne liudytojas, o kaltinamasis tik tada, kai prie kambario, kuriame sėdėjau, durų atsistojo žmogus su uniforma, o Teisėjas atsivertė bylą ir pro akinių viršų dėbtelėjęs į mane, paklausė:
- Ar žinote, pilieti S. P., kad jums gresia pasmerkimas myriop?
- Tai klaida, - atsakiau, stengdamasis atsiminti ką nors iš literatūros klasikos ar bent kokio kino filmo. Regis, ten visuomet neteisingai apkaltintas žmogus pareiškia – tai klaida. Kvailystė. Siaubingas nesusipratimas. O žmogus kitoj pusėj ekrano, tai yra, žiūrovas arba skaitytojas, jeigu siužetas sklinda ne iš ekrano, o iš knygos puslapių, piktinasi kartu su neteisėtai apkaltintuoju, palaiko jį, galiausiai tapatinasi su juo, patiria katarsį, prakaituoja, ryja bulvinius traškučius ir kitokį cholesterolio turtingą šlamštą, laukia, kada gi pagaliau išaiškės šis baisus nesusipratimas ir veikėjas, patyręs nemažai vargo bei nuotykių, išdidžiai išspardys subinę Teisėjui ir visai prieš jį kariavusiai Prievartos sistemai. Kad ir kaip ji vadintųsi.
- Ne, - griežtai krestelėjo galvą Teisėjas. – Klaidos čia negali būti. Jūs kaltinamas tyčinėmis žmogžudystėmis. Negana, žudėte tikslingai, su pasimėgavimu, pasitelkdamas savo liguistą vaizduotę ir sadistiškus metodus. Tyčiodavotės iš palaikų, žemindavote ir niekindavote bejėges aukas. Iš esmės už tokius nusikaltimus, kurie surinkti į šią bylą, jūs vertas mažiausiai penketo mirties bausmių. Deja, teks pasitenkinti tiktai viena.
- Kas mane apšmeižė? - paklausiau truputį virpančiu balsu, nes velniškai nepakeliu tokios įtampos – tuojau pat ima virpėti rankos arba balsas. O dažniausiai ir viena, ir kita kartu. – Kas nors iš giminių? Vaikai? Moteris? Ak, taip, tai kokios nors moters kerštas, tiesa?
- Liaukitės apsimetinėti, - suraukė antakius Teisėjas. – Niekas jūsų neskundė.
- Tai gal malonėtumėte pateikti kokių nors įkalčių? Jeigu yra nusikaltimas, turi būti ir įkalčiai, ar tai jau per daug senamadiška? - mėginau susitvarkyti su nervinės įtampos sukeltu kairiosios kojos tirtėjimu. – Aš ne per daug reikalauju, ne?
- Taip, žinoma, - pritardamas linktelėjo Teisėjas ir pasilenkė kažko ieškodamas po dideliu, masyviu rudos spalvos stalu. Gali būti, kad tai ąžuolas, bet vis tiek – šūdo spalvos. Bent jau man taip atrodė tą akimirką, kai Teisėjo torsas paniro po stalu. Gali būti, kad tokios spalvos tuo metu man atrodė visas pasaulis ir ypač – mano paties gyvenimas. Nežinau, kaip aš į tokią situaciją patekau. Regis, mokėjau mokesčius, stengiausi niekam nelipti ant nuospaudų – ir štai. Kaltinimas žmogžudyste. Net ne viena, o daugybe žmogžudysčių. Nesąmonė. Visa tai pokštas. Nors mano gimimo diena po pusmečio, ir neturiu aš tokių turtingų draugų, kurie užmokėtų už visą šį maskaradą.
Teisėjas, penkiolika valandų rausęsis po stalu, iš ten ištraukė pluoštą juodu kaspinu perrištų laikraštpalaikių ir krūvelę knygų. Nereikėjo nė „įdėmiai“ pasižiūrėti – akivaizdu, kad tai buvo mano knygos.
- Mes tokias bylas, žinoma, neoficialiai, vadiname Sfinkso bylomis. Nė vieno padoresnio įkalčio, jokių liudytojų, pirštų antspaudų. Nežinau, kuriam iš mano kolegų šovė į galvą žmogžudystes, aprašytas jūsų knygose, palyginti su kriminalinių nusikaltimų suvestinėmis 19XX metais, ir štai – eureka! Viena iš Sfinkso bylų keliaus į archyvą, neslėgdama mūsų sąžinės.
- Kliedesys. Juk tai visiškas absurdas grožinėje literatūroje ieškoti... – Visi šie argumentai buvo tokie absurdiški, kad nebeturėjau ką pasakyti. Tyčiojasi, nes žino, kad negaus į snukį – prie durų stovi mėsgalvis, kurio kumščiai didesni už boulingo rutulius.
- XIX amžiuje iš Heinricho Schliemanno taip pat tyčiojosi, kai jis ėmė ieškoti Homero aprašytos Trojos. Kaip jūs sakote – grožinėje aprašytos, - abejingai žvilgtelėjo Teisėjas pro akinių viršų. – O mes turime net ir jūsų prisipažinimą – čia juodu ant balto parašyta, kad jūsų kūryba yra šimtaprocentinė tiesa. – Teisėjas patapšnojo delnu per laikraščių pundelį, kurį tuojau pat apgaubė vos pastebima dulkių aura.
- Ir šimtas procentų prasimanymas, nepamirškite pridurti. Jeigu jau cituojate, tai cituokite objektyviai, visą mintį, o ne tik tai, kas jums naudinga. Tai, po velnių, vadinama tendencingumu ir realių faktų iškraipymu, - griebiausi paskutinio šiaudo.
- Supraskite, - susiraukė Teisėjas, - tai ne literatūrinis teismas. Jūs pasmerktas myriop ne už estetinius, o už kriminalinius nusikaltimus. Ir jūsų sofistiniai išvedžiojimai apie objektyvumą ir subjektyvumą čia visiškai nereikalingi.
Pokalbį su Teisėju, be abejo, atkūriau iš atminties. Jis netikslus, tik daugiau mažiau perteikiantis to absurdiško pažeminimo, kurį teko išgyventi, esmę. Kad ir kaip būtų, visa tai jau praeityje. Galbūt kam nors tai ir bus svarbu, tik ne man. Man dabar teliko baigti šį laišką, skirta velniai žino kam. Turbūt tau, nežinomas, mistiškasis mano skaitytojau. Baigti laišką ir laukti saulėtekio. Tiesa, aš jo nesulauksiu, nes mirties bausmė vykdoma prieš saulėtekį. Atėjęs iš tamsos, į tamsą išeisi. Ar kaip ten pasakyta storoj knygoj, kurią žmonės laiko šventa: juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši. Dulkė. Kodėl gi po velnių tiek daug tauškiama apie sielą? Išeitų, kad siela ir yra Dievo seilės, o kūnas – tik dulkių mozaika. Dulkėtas spjūvis. Be galo gudragalviška.
Be abejo, aš nepripažinau savo kaltės. Kitaip tariant, jie neištraukė iš manęs nė šūdiniausio prisipažinimo. Nes aš nekaltas. Bent jau dėl tų kvailų žmogžudysčių. Žmonėms patinka lavonai. Patinka nuoseklūs kankinimų, lytinių iškrypimų aprašymai. Neformalaus sekso scenos. Jie keikiasi, puritoniškai dangstosi burnas, tačiau iš tų burnų teka gašlios seilės. Bet tai nieko bendra neturi su realybe. Viso labo žemųjų instinktų tenkinimas. Juk ir religija viso labo tėra vaizdiniai.
Taip, mėgau tvirtinti, kad kūryba ir gyvenimas persipina ir neįmanoma atskirti kur ir kas, bet jau tokius dalykus kaip žudymas ir rašymas apie numirėlius tapatinti yra neregėta kvailystė. Kita vertus, ko gali tikėtis iš Teisėjo. Kad ir kokiai sistemai jis tarnautų. Jo įprotis yra teisti.
Keletą mėnesių laukdamas nuosprendžio vykdymo pradėjau mąstyti, - o gal vis dėlto ir esama šiokios tokios mano kaltės? Juk aš, kad ir kaip būtų nemalonu tai pripažinti, iš tiesų labai dažnai neišpildydavau skaitytojo lūkesčių. Jis laukdavo iš manęs vieno, o aš pateikdavau jam visai ką kita. Aš nepateisindavau vilčių. Šaipydavausi iš jų, dekonstruodavau, parodydavau jų bergždumą. Žudyti viltis kartais dar baisiau nei artimą savo. Mokiau skaitytoją neprisirišti prie iliuzijų, tačiau ką dar turi skaitytojas, jeigu ne iliuziją? Kiekviena knyga išmušdavau jam iš po kojų patį svarbiausią, patį švenčiausią pagrindą – tikėjimą. Atimdavau viltį, ir mainais neduodavau nieko išskyrus spengiančią tuštumą.
Kai paklausiau Teisėjo, kaip jam liežuvis apsiverčia pasmerkti žmogų myriop už tokius niekinius, tokius kvailus nusikaltimus, jis vėl pakartojo idiotizmą apie kriminalinius, o ne estetinius nusikaltimus, o paskui sunkiai atsiduso ir apsimesdamas labai žmogišku (toks pavargęs, atlaidus žvilgsnis, prikimęs balsas ir visas tas aktorinis šlamštas, kokiu naudojasi didžiausi pasaulyje labdaringi šunsnukiai) pasakė:
- Klauskite už mane galingesnių. Juk žmogus pasmerkiamas myriop vos tik gimęs. Ir kiekviena jo gyvenimo akimirka tiktai didina tą pasmerkimo naštą. O jūs – jūs, pilieti S.P., štai jau kiek esate pragyvenęs ir ta našta velniškai nemenka, tiesa? Jeigu jūsų nepasmerkčiau myriop aš, manote, kad gyventumėte amžinai?
Tokiam absurdiškam argumentui niekas negalėtų atsikirsti.
Norėjau protestuoti, jog tai visai kas kita. O paskui pamažu supratau, kad galbūt ir nelabai. Iš tiesų, juk tai nė velnio ne kas kita. Nėra kam pateikti pretenzijų dėl žalos kompensavimo. Ar Dievas yra budelio įrankis, ar budelis – Dievo? Galvojau apie tai keletą savaičių, galvoju apie tai visą naktį, laukdamas saulėtekio, kurio nesulauksiu. Iš pradžių kankinausi, pasiduodavau isterijai ir savigailai. Vėliau meditavau ir tapau visiškai abejingas savo kūno instinktams, įskaitant ir baimę. Supratau viena – kančia iš tiesų yra. Ir, be jokios abejonės, yra jos priežastis. Tačiau teiginys, kad kančią galima įveikti man visuomet atrodė per daug patetiškas, o gal netgi atvirkščiai – per daug racionalus. Paremtas logika, o ne intuicija. Didžiausias paradoksas, kad kelias kančiai įveikti tikrai egzistuoja. Aš jį radau. Jeigu ne kelią, tai bent jau duris – tikrai. Štai girdžiu, kaip sužvanga raktai, kuriais jos atrakinamos.