Pasaulio ekonomikai prasideda ne kokie metai, nes tradicinės didžiosios ekonomikos šlubuos labiau nei anksčiau manyta. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) perskaičiavo savo prognozes ir ženkliai sumažino laukiamą gamybos augimą pagrindinėse „senosiose“ ūkinėse galybėse - JAV ir Europos valstybėse (Japonijos lėtas rutuliojimasis jau pasenusi naujiena).
2007 m. ekonomikos augimas JAV, matyt, bus lygus 1,9 proc., 2008 m. jis sieks irgi 1,9 proc. (nors pavasarį manyta, jog sudarys 2,8 proc.). Eurozonoje (kitokios ekonominės struktūros TVF Europoje nežino) pasibaigusiais 2007 m. augimas bus, matyt, 2,6 proc., o 2008 m. Europos komisija numato 2,2 proc., TVF – 2,1 proc., Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO; OECD), prognozavusi vėliausiai (gruodį) – 1,9 proc. Jų ūkis atsigaus vėl gal tik 2009 m. antroje pusėje.
Tai reiškia, kad ir viso pasaulio ekonomika augs lėčiau nei tikėtasi: 2006 m. augimas buvo 5,4 proc., 2007 m. – 5,2 proc., 2008 m. - 4,8 proc.
Kaip neretai būna, ekonominės „darganos“ mažiau palies „jaunimą“ – mažiau išsivysčiusias, bet sparčiai besiveržiančias aukštyn nacionalines ekonomikas. Kinijos ūkis ir toliau kils aukštyn nutrūktgalviškais tempais (2007 m. baigs 11,5 proc. augimu, o prognozė 2008 m. – 10 proc.), nedaug atsiliks Indija (atitinkamai 8,9 ir 8,4 proc.), Vietnamas, nemažai Afrikos šalių.
Ir tas paspartėjęs trajektorijų išsiskyrimas globalizacijos vis labiau vienijamame pasaulyje ima darytis rimtų problemų šaltiniu.
Esmė ne ta, kad Azijos kylančios ekonomikos nestabdo didžiulės spartos, o JAV ir ES – priešingai, lėtina žingsnį. Taip galėtų būti tik labai neilgai. Juk integruotoje ekonomikoje (o tokia darosi viso pasaulio ekonomika) jei vienas perka, tai kitas tuo pačiu parduoda. Jei vienas uždirbo pinigus, tai netrukus tie pinigai pereis pas kitą; ir taip be galo. Kada 8-ame dešimtmetyje arabų šalys keturgubai padidino naftos kainas, po kiek laiko jų pinigai atsidūrė Vakarų bankuose ir buvo panaudoti technologinių inovacijų finansavimui, ko dėka Vakarų ekonomikos ėmė gaminti tokių atrakcingų - verslui ir vartotojui - prekių, kad naftą eksportuojančioms šalims vos beužteko už naftą uždirbtų pinigų visa tai pirkti.
Esmė ta, kad integruotoje ekonomikoje pusiausvyros pažeidimai vienoje nacionalinėje ekonomikoje greičiau ir skaudžiau pajaučiami kitose.
Vienas iš destabilizuojančių pasaulio ekonomikas veiksnių – žaliavų ir energijos brangimas. Per pastaruosius penketą metų varis pabrango triskart, cinkas – dukart, aukso, sidabro, švino, urano kainos stabiliai kilo, lygiai kaip ir kviečių (2007 m. kainos pakilo 70 proc.), jautienos, kakavos.
Natūralu, kai kelių milijardus gyventojų turinčios ekonomikos ima didinti gamybą – ir gyventojų pajamas – dabartiniais tempais, paklausa žaliavoms ir visai pirminio sektoriaus produkcijai viršija lėtapėdę pasiūlą.
Nuo spartesnio kainų augimo pačios Kinijos ekonomiką gelbsti du veiksniai – didžiulis taupymas ir dar didesnės (sutaupomas lėšas dar pamaitinant užsienio kapitalu) investicijos. Milžiniškos investicijos Kinijoje užtikrina darbo našumo augimą ir apsaugo, kol kas, nuo gamybos kaštų didėjimo, o didėjančias dėl to darbo pajamas nuo agresyvesnio puolimo į prekybos centrus prilaiko minėtas taupymas.
Bet infliacija ir Kinijoje jau žvalėja. Kainos lapkritį padidėjo, lyginant su 2006 m. lapkričiu, 6,9 proc. – ir tai buvo jau 11 metų neregėtas šuolis; maisto kainos pašoko dar daugiau – 12 proc.
JAV ekonomika ir toliau lieka neprilygstama savo rinka ir potencialu. Kinijos, Japonijos, Rusijos, arabų šalių iš eksporto į JAV uždirbti doleriai skolinami jai vis dar tiek pat drąsiai (neskolinsi – neturės tų dolerių tavo prekėms pirkti), nors palūkanų normą JAV centrinis bankas sumažino iki 4,5 proc.). Tačiau pasitikėjimas JAV valiuta smuko tiek, jog tenka galvoti apie artėjantį dar vieną jos kurso smukimo pagrindinių valiutų (euro, jenos ir juanio) atžvilgiu „seansą“.
Dolerio silpnėjimas lyg ir žada pristabdyti JAV prekybos balanso deficito augimą, prognozuojama, kad šiais metais jis gali nebedidėti. Tačiau tai neramina Euro zonos šalis – smunkantis doleris reiškia, kad stiprėja euras, ir nors ES šalių prekybai tai didelių nuostolių dar nepadarė, ateityje gali būti kitaip.
Įdomu tai, kad su atslenkančiu gamybos augimo lėtėjimu atlantinės ekonomikos žada grumtis skirtingai. Nors JAV infliacija spartesnė nei euro šalyse (2006 m. 3,2 proc. palyginus su 2,2 proc. eurozonoje; atitinkamai centrinių bankų skolinimo palūkanos šiuo metu yra 4,5 ir 4 proc.), yra ženklų, kad JAV centrinis bankas netrukus ir toliau mažins palūkanas, siekdamas prisidėti prie lėtėjančios ekonomikos dinamizavimo.
Tuo tarpu Europos centrinis bankas duoda suprasti, jog veikiau didins nei mažins palūkanas, nes infliacija jau peržengė jai skirtą ribą ir jokie ekonomikos spartinimo argumentai nepaveiks ECB, kol jis nesusidoros su didesnės nei 2 proc. infliacijos grėsme.
Kada kainų lygio kilimas pasaulyje yra neišvengiamas dėl ilgam padidėjusios įtampos mineralinių žaliavų bei žemės ūkio produkcijos rinkose, lankstesne, matyt, turėtume laikyti JAV pinigų politiką. Deja, kas teisus - sunku bus sužinoti net ir ateityje, nes pernelyg daug ekonominių problemų susitelkė JAV ekonomikoje ir pernelyg didelė jos specifika (vien ką reiškia jos nacionalinės valiutos vaidmuo pasaulyje ir iš čia kylanti absoliučiai ypatinga JAV tarptautinė finansinė situacija).
Sausio pabaigoje Londone renkasi keturių didžiųjų ES valstybių – Vokietijos, Prancūzijos, Britanijos ir Italijos – vadovai. Tikslas – apsvarstyti ekonominę padėtį pasaulyje.
Reikia tikėtis, kad jie ne tik dėl kažko deramai sutars, bet ir perteiks savo projektus – aptarimui, aprobavimui ir realizavimui – Europos Sąjungai. Jei pamirš tai padaryti – pasitvirtins senas, bet dar neatgyvenęs dėsningumas, kad jei Sąjungoje darosi blogiau – kyla bendro veikimo erozijos pavojus.
