Daug proto – ne visada gerai. Vakarų civilizacija per daug rafinuota. Stebina, kiek daug išradimų, gerinančių gyvenimo patogumą. Pavyzdžiui, šiemet Paryžiuje įrenginėja naujus nemokamus tualetus– automatus, tiesiog gatvėse. Seniau į tokį tualetą nepatekdavo dienos šviesa – beveik kiekvienas tokiame tualete užsidaręs žmogus patiria klaustrofobijos priepuolį. Dabar lubos peršviečiamos, užlietos dienos šviesa. Kada Lietuvoje visi tualetai bus nemokami ir tokio pat lygio? Gamtinius poreikius gerbia valstybė – ne kiekvienas žmogus turi pinigų brangiam tualetui. Ką tokiu atveju jam daryti? Prancūzija kompensuoja netgi higieninių paketų kainą – ir tai teisinga. Kodėl moterys turėtų tuštinti savo pinigines priešingai nei vyrai, kurių fiziologija nereikalauja higieninių paketų.
Viename iš praeitų straipsnių jau rašiau apie prancūzų transporto patogumą, apie tai, kaip viskas apgalvota: autobusas nestoja stotelėse, kuriose nėra norinčių įlipti ar išlipti keleivių. Ir durys atidaromos ne visos, o tik tos, prie kurių stovi keleivis. Tačiau šiandien aš susimąsčiau: ar sutaupytas benzinas bei laikas verti to, kad keleivio smegenys užkraunamos papildoma užduotimi – nepamiršti nuspausti mygtuko, kad vairuotojas suprastų, jog reikia sustoti. Atidaryti tas, o ne kitas duris? Jei atvyksite į Paryžių –perspėju, jog patirsite stresą, bandydami patekti į metro vagoną ar išlipti iš jo. Prancūzai be perstojo kuria naujus išradimus – kad būtų patogiau. Tačiau jie tiek visko išrado, kad galima lengvai susipainioti. Priklausomai nuo epochos, jie kūrė metro vagonus su visiškai skirtingomis durimis.
Vienuose vagonuose yra mygtukas, kurį reikia nuspausti norint atidaryti duris. Kituose mygtuko neieškokite – kol ieškosite, traukinys nuvažiuos. Ieškokite rankenos, kurią reikią pasukti – ir dar ne žemyn, o kažkodėl į viršų! Tik tada durys atsivers. O užmiestinėse Paryžiaus linijose yra tokių traukinių, kur duris reikia atidaryti jėga, traukiant už abiejų rankenų! Bet įdomiausia, kad naujausiuose vagonuose prancūzai galų gale sugalvojo, kas iš tikrųjų paprasčiausia – kad durys atsidarinėtų ir užsidarinėtų automatiškai, be keleivio pagalbos. Vienoje iš Paryžiaus metro linijų – pirmojoje – keleiviai gali atsipalaiduoti ir įlipti bei išlipti neieškodami mygtukų ar rankenėlių. Tai yra jie pasiekė mūsų postsovietinį paprastumą.
Gyvenimo supaprastinimo idėja labai populiari Prancūzijoje. Prancūzų žiniasklaida nuo ryto iki vakaro kalba apie tai, kaip naudinga keliauti be automobilių, vaikščioti pėsčiomis, vartoti paprastą, ne perdirbtą maistą. Pasikvietę aperityvui prancūzai dažnai vaišina žaliomis pjaustytomis morkomis, brokoliais... Jokių sūrių, riešutų, bulvių traškučių. Mūsuose tokį šeimininką palaikytų šykštuoliu. Prancūzijoje krimsti morką, kaip triušiui, – prabanga.
Kai kuo prancūzai juokingi, atrodo kaip vaikai. Bet vis tik jų gyvenimo trukmė viena ilgiausių pasaulyje. Moterys vidutiniškai gyvena 85 metus, vyrai – beveik 80 metų. Lietuvoje vyrai gyvena mažiau 65 metų. Moterys 75–77 metų. Kodėl toks skirtumas? Bandau suprasti. Pažįstamas prancūzas rašytojas ką tik atšventė septyniasdešimtmetį. Jis turi daugybę planų – sugalvojo atsidaryti blogą internete, suburti skaitytojų ratą jaunuolių tarpe. „Man dar laukia 25 gyvenimo metai – galiu pradėti naują gyvenimą”, sako jis visiškai rimtai. Lietuvoje nesu sutikęs ne tik septyniasdešimtmečio, bet ir šešiasdešimtmečio vyro, kuris sakytų, jog dabar prasideda jo „naujas gyvenimas“. Visi galvoja apie „gyvenimo pabaigą“.
Stebina prancūzų sugebėjimas susikurti „teigiamą nuotaiką“. Žinoma, jie gali būti dėkingi savo kultūrai, kuri nepakelia liūdesio, makabrizmo, melancholijos. Neseniai nusipirkau knygą apie Prancūzų aristokratiją XI–XII a. Ir štai dar prieš tūkstantį metų grafų ir kunigaikščių luome blogu tonu buvo laikoma nebūti puikios nuotaikos, nejuokauti, neberti šmaikštybių. Buvo manoma, kad liūdesys – priklausymo žemesniesiems luomams požymis! Liūdėti turėjo teisę tik valstiečiai, tarnai. Rūpesčiai irgi buvo uždrausti aristokratų tarpe: rūpesčiai pritiko tik „prekeiviams“. Grafai ir grafienės, kunigaikščiai ir kunigaikštienės privalėjo visą laiką demonstruoti puikią nuotaiką – tai buvo priklausymo aukščiausiajam luomui požymis.
Ar ne todėl prancūzai visą laiką veržiasi demonstruoti puikios nuotaikos? Kad „būtų aristokratai“. Restorane jie visada turi pajuokauti su oficiantu. Persimesti keliais žodeliais, parodyti sąmojingumą. Jeigu jie to nepadarys – nepasijus „aukštumoje“. Juos palaikys kažkokiais valstiečiais ar prekeiviais. O jie visi nori būti „monsieur“ ir „madam“, „ponais“.
Taip, tai žaidimas – bet jį žaidžia visa visuomenė. Tūkstančius metų. Ir tai toks žaidimas, kuris galų gale sukuria teigiamą atmosferą, kurioje žmonės pamiršta apie savo liūdesį, problemas – o jų, aš įsitikinęs, prancūzai turi ne mažiau nei mes.
Išgyvenę nesėkmę, nemalonų įvykį, jie stengiasi pabėgti nuo tamsių minčių. Niekam nepasipasakodami jie, iš vienos pusės, sau tarsi ir kenkia. Tačiau iš tikrųjų tik atrodo, jog papasakojus visam pasauliui apie savo problemą, nelaimę, parodžius visiems savo savijautą – tau pasidarys lengviau. Iš tikrųjų tai galiausiai baigiasi tuo, kad savijauta fiksuojasi. Tai vadinama „veidrodžio efektu“, kai jūs susigyvenate su liūdno, kupino problemų, užsikompleksavusio žmogaus įvaizdžiu. Vaidindami linksmą, nerūpestingą – nepaisant sielos būsenos – jūs greičiau tokiu ir tampate! Dešimt kartų per dieną vadindami vienas kitą „ponas“ ir „ponia“ – jūs galiausiai tampate ponų pasaulio dalimi, imate save gerbti. Ar ne todėl Lietuva viena pasaulinių lyderių pagal savižudybių skaičių – o prancūzai beveik nesižudo, manydami, kad gyvenimas – tai dovana ir ja reikia mėgautis, netgi neturint nė santimo kišenėje?