Kai gyveni svetimoje šalyje, neretai erzina smulkmenos. Šįryt nusprendžiau išsiųsti laišką į Lietuvą, tačiau pašte nebuvo vokų. Reikia pirkti dešimties vokų pakuotę (kainuoja dvidešimt eurų – septyniasdešimt litų!). Bet man reikalingas tik vienas. Vieno nėra. Galbūt yra kitame pašte. Galbūt supermarkete. Kitame pašte irgi neradau, o supermarkete (apėjau tris) nebuvo. Tai taip pat Prancūzija. Reikia kalti pinigus – geriau, jei klientas iš karto perka dešimt vokų, nesvarbu ar jam visi reikalingi ar ne. O kodėl iš tikrųjų nėra galimybės nusipirkti voko, niekas tau nesako.
Lietuvoje bet kokiame pašte be problemų galima nusipirkti vieną voką! Ir spaudos kioske. Ir ne už tris litus, o už dvidešimt centų. Paryžiuje spaudos kioske vokai neparduodami. Nepatogu? Jūsų problemos. O ir pašto ženklo spaudos kioske nusipirkti negalima. Būtinai ieškok pašto. Aš nenoriu nei girti, nei peikti Prancūzijos – noriu pristatyti ją tokią, kokia ji yra.
Kiek šnekama apie tai, jog lietuviai net kelis kartus skurdesni už anglus, vokiečius, prancūzus. Taip, jie skurdesni, tačiau kiek? Vidutiniškai Lietuvoje gaunama apytiksliai du–tris kartus mažiau eurų (į rankas). O kainos? Puodelis kavos Paryžiuje dažniausiai kainuoja du su puse, tris eurus. Galima surasti ir už penkis, ir už pusantro, jei gerai aplakstysi miestą. Tačiau vidutinė kaina būtent tokia. Tai maždaug dešimt litų. Tai yra triskart brangiau nei Vilniuje. Pati pigiausia kortelė mobiliajam – penkiolika eurų, apytiksliai 50 litų. Prieš išvykdamas iš Lietuvos nusipirkau „Labas“ kortelę už keturis litus. Tai yra daugiau nei dešimt kartų pigiau. Ar uždirba vidutinis prancūzas dešimt kartų daugiau nei lietuvis? Su prancūziška kortele skambučių kaina Prancūzijoje – 55 euro centai už minutę, tai daugiau nei pusantro lito. Lietuvoje už minutę mokama 20–40 centų, tai vėlgi 3–5 kartus pigiau. Galbūt čia ir slypi keisto reiškinio paaiškinimas – Paryžiuje labai retai (palyginti su Lietuva) gatvėje, transporte žmonės kalbasi mobiliaisiais? Tai itin brangu! Netgi prancūzui.
Paprasčiausiai paskaičiuokime prieš sakydami, kad lietuviai daug kartų skurdesni už vakariečius. Taip, maisto čia kartais galima nusipirkti ir pigiau – tačiau tik specialiose parduotuvėse „emigrantams“, neturtingiesiems. Pavyzdžiui, „Ed“ tinklas. Bet netgi ten pigiau – tik firminė prancūziška produkcija, kuri Lietuvoje kainuoja dvigubai ar keliskart brangiau: prancūziški sūriai, vynai. Lietuvoje pats pigiausias rūšinis Bordo vynas kainuoja 15 litų, o Paryžiuje galima ir už penkis litus nusipirkti. Bet vėlgi, tik tokiose parduotuvėse, kaip „Ed“ – jos primena pirmuosius supermarketus Lietuvoje, kuriuose prekės lentynose neretai išdėliotos su visomis pakuotėmis, kaip papuolė. Ten ne itin švaru, o „monsieur“ ar „madame“ jūsų ten greičiausiai nepavadins (gerai, jei „merci“ pasakys). Dirba ten, vėlgi, emigrantai, kurie kartais prancūzų kalbos nelabai ir moka.
Bet dažniausiai, kad ir kas ten sakoma, Paryžiuje maistas brangesnis nei Lietuvoje – ypač mėsos gaminiai, dešros. Tokios kokybės mėsos produktai kaip Lietuvoje čia kainuoja tiek pat eurais (tai yra daugiau nei tris kartus brangiau). Tokia juoda duona kaip Lietuvoje čia skaitoma prabanga ir parduodama specialiose parduotuvėse turtingiesiems. Esmė tame, jog Prancūzijoje yra parduotuvių turtingiesiems, vidurinei klasei ir vargšams. Dažnai tas pats produktas įvairiose parduotuvėse kainuoja skirtingai. Lietuvoje to nėra. Kažkada bandyta įsteigti „Saulutę“ vargšams – bet paskui „Maximoje X“ (buvusioje „Saulutėje“) prekės kainavo tiek pat kaip ir „Maximoje XX“ ar „Maximoje XXX“.
Ne, nemanau, kad vidutinis prancūzas – turtuolis, palyginti su vidutiniu lietuviu. Kitas reikalas – vargšų klasė. Socialinė Prancūzijos sistema – štai ko galėtų pavydėti mūsų varguoliai. Jinai atrėmė smūgį, kai prasidėjo krizė. Labiausiai nukentėjo turtingieji, iš kurių atėmė pusę pajamų, kad išdalintų vargšams (progresyvinis mokestis). 3% pačių turtingiausių prancūzų užtikrina 55% šalies biudžeto! Iš turtingų prancūzų atima daugiau nei 50% pajamų (kas jiems nesutrukdo likti milijonieriais). O pas mus?
Valstybė vargšams moka už butą, komunalines paslaugas, duoda pinigų jų vaikų mokslams: vargšams, palyginti su Lietuva, čia rojus. Jie iš viso nemoka mokesčių, o, atvirkščiai, gauna pagalbos. Tačiau tai nereiškia, jog vargšai gali sau sėdėti brangiuose restoranuose, keliauti po pasaulį. Ne, jie lieka vargšais – sėdi savo kvartale, savo ankštuose butukuose, geria pigų vyną iš „Ed“, pigią kavą prastoje kavinukėje kur nors Paryžiaus priemiestyje. Ypač blogai neturtingiems, dažniausiai ne baltos rasės, jauniems žmonėms. Jie uždaryti Saint Denis tipo getuose už Paryžiaus, ir ten dūsta, neturėdami galimybės gauti normalų darbą, tapti normaliais prancūzais. Iš čia kyla masiniai neramumai, automobilių padeginėjimai, parduotuvių plėšimai. Ar norite būti neturtingu prancūzu, kurį išlaiko valstybė, duodama jam minimumą?
Prancūzija – įvairialypė. Bet kokia prasmė džiaugtis, kad prancūzai turi problemų? Yra prasmė imti pavyzdį iš tų geresnių dalykų, kuriuos sugebėjo sukurti prancūzai bėgant šimtmečiams. Tarkim – nuostabios poilsio zonos Paryžiuje, kurių nėra Vilniuje. Tarp akmens, triukšmo – staiga aptvertas skveriukas, apsodintas aukštais krūmais, dažnai rožėmis, aikštelė su sūpynėmis (minkšta guminė danga) vaikams, suoliukai, neretai paslėpti kampuose tarp krūmų, norint sukurti intymumo jausmą. Ten būtinai yra fontanėlis geriamo vandens. Dažnai – fontanas ar dirbtinis vandens telkinys. Sukuriamos net dirbtinės upės.
Prancūzai mėgsta sėdėti miesto centre prie vandens. Paryžius – ne tik Senos, bet ir fontanų, dirbtinių ežerų bei upių miestas. Parkų miestas, kur esant geram orui tūkstančiai paryžiečių guli žaliose vejose, valgo sumuštinius, žiūri į vandens telkinius, kuriuose dažnai plaukioja gulbės. Aišku, mes turime tokį stebuklą kaip Trakai (bet ar lengva ten pagulėti prie ežero?). Mes turime upę, tekančią per Vilnių. Tačiau, lyginant su Paryžiumi, nėra kur pasislėpti nuo miesto triukšmo, atsigauti ir pailsėti. Parkas prie Katedros – atviras. Čia nėra užkampių, kur galima būtų atsisėsti tarp rožių krūmų ir ramiai skaityti knygą. Nei centre, nei naujuosiuose Vilniau rajonuose. Apie „intymias uždaras zonas“ niekas negalvoja. Ne tas mentalitetas. Postsovietinio mentaliteto valdininkų nedomina, kad žmogaus jaučia poreikį pasislėpti nuo svetimo žvilgsnio. Paskutiniai Vilniaus skveriukai valdžios buvo parduoti ir virto statybomis – geriausiu atveju, sumažinti iki minimumo. Paryžiuje tokie skverai – neliečiami. Jei valdžia drįstų juos sumažinti – prasidėtų revoliucija.
