Gyvenimas vejasi, patvirtindamas mano mintis. Sakiau, kad prancūzai kitaip supranta pakantumą, ir štai Prancūzijos prezidentas kultūros ministru paskyrė buvusio prancūzų prezidento Fransua Miterano sūnėną. Prieš kelerius metus sūnėnas išleido knygą, kurioje pasakoja apie savo, kaip homoseksualo, gyvenimą. Ir nė vienas laikraštis nepasibaisėjo, nesimėgavo naujojo kultūros ministro asmeninio gyvenimo akimirkomis, kaip kad mes mėgaujamės kiekvienu mūsų politikų nusičiaudėjimu. Tai jo asmeninio gyvenimo teritorija, kurios atžvilgiu prancūzai laikosi distancijos. Bet jeigu Miterano sūnėnas įlįs į mokesčių mokėtojų kišenes – tada gali kilti skandalas.
Tą pačią dieną – prancūzų apklausos rezultatai: dauguma už tai, kad homoseksualai galėtų įsivaikinti vaikų (tai kelia siaubą tiems lietuviams, kurie homoseksualumą laiko ištvirkimu ir liga). Užtat jie nusistatę prieš motinas, kurios gimdo ne savo vaikus (iš kitos moters kiaušinėlio). Suprasti prancūzus nepaprasta. Nors įmanoma: vienur atsisakydami draudimų, jie nustato draudimus kitur. Kad visuomenėje tvyrotų tvarka.
Eilinis prancūzas tiksliai įsisavino, ką gali, o ko negali sau leisti. Liuksemburgo sode, Paryžiaus centre, mergina praskėsdama šlaunis gali atsisėsti ant sėdinčio vaikino kelių ir visiems matant valandų valandas su juo bučiuotis. Tačiau negalima atsigulti ant vaikino ir darytį tą patį. Tuoj pat prieis policininkas ir mandagiai įsakys, kad derėtų užimti vertikalią padėtį. Vasarą po Paryžių vaikštinėja moterys, pasidabinusios drąsiomis iškirptėmis, kuriose matyti krūtys. Bet matyti tik jų viršutinė dalis. Jei parodysi jų pusę – tau vieta Saint-Denis gatvėje (ten palei viešnamius stovi prostitutės ir laukia klientų).
Bet grįšiu prie to, kaip gyvenimas patvirtina išankstines išvadas. Ankstesniuose užrašuose rašiau apie užslėptą rasizmą prancūzų visuomenėje. Šiandien tuo dar kartą įsitikinau: ant kampo priešais kavinę, prie Liuksemburgo sodo, užtvertas šaligatvis ir darbininkai iš mašinos kibirais nešioja karštą asfaltą. Išpila ant šaligatvio, po to apiberia mažais akmenukais. Kai kurių darbininkų veidai uždengti kaukėmis – nes nuo asfalto kyla nuodingi garai. Kaip manote, kiek baltųjų tarp šių aštuonių darbininkų? Nė vieno – visi juodaodžiai. Kodėl tarp jų nėra nė vieno baltojo? Tą pačią dieną laikraštyje perskaičiau, kad nutukimu sergančių prancūzų skaičius tuo didesnis, kuo mažiau pinigų gauna žmogus. Taip kad daugiausia nutukusių – vargšų kvartaluose gyvenančių juodaodžių, arabų, indų tarpe.
Žiūriu į už lango dirbančius juodaodžius ir man piršte peršasi mintis: ar tik ne čia slypi mįslė, kodėl Prancūzija apgyvendinama kitų rasių ir tautų atstovų? Ar tik tie juodaodžiai ne tam įleisti į šalį, kad kibirais nešiotų karštą asfaltą ir asfaltuotų gatves, kur baltomis kojomis vaikšto balti prancūzai, einantys pietauti į restoranus? Tegul toks požiūris ir supaprastintas, bet tam tikra prasme taip ir yra. Juk atvykėliai, taip pat jų vaikai ir anūkai, Prancūzijoje dažniausiai dirba neprestižinį, juodą, dažnai nemalonų darbą. Pastebėjau, kad kaukes dėvėjo tik dalis su karštu asfaltu dirbusių darbininkų. Kitiems jos trukdė, ir šie kvėpavo nuodingais garais.
Ar tai paneigia Prancūzijos pliusus? Ar tai reiškia, kad mes neturime iš šios šalies mokytis gyvenimo būdo, optimizmo, mandagumo? Neperimti naujų idėjų – nebandyti pas mus įgyvendinti visų geriausių dalykų, kuriuos randame pas prancūzus? Ne, nereiškia. Tai tas pats, kaip remiantis katalikų bažnyčios minusais (kam jai tiek brangenybių? Nekilnojamojo turto? Kaip tarp jos tarnų gali atsirasti homoseksualų, pedofilų? O katalikiškoji inkvizicija?) – neigti bažnyčios svarbą žmonėms ir jų tikėjimui.
Vakar netoli Saint-Michel aikštės, kur gausu egzotiškų restoranėlių, išgirdau lietuvių kalbą. Ėjo lietuvių šeima (vyras, žmona ir trys vaikai-paaugliai). Restorano kvieslys į juos kreipėsi: „ Ei, jūs lenkai? Rusai? Prašom užeiti!“. Lietuvė nustebusi pasakė vyrui: „ iš kur jis žino, kad mes iš to regiono? Gal dėl to, kad nesišypsome?“. Ji pataikė tiesiai į dešimtuką. Tokius susirūpinusius, įsitempusius, sakyčiau, netgi „piktus“ veidus pamatysi tik mūsų kraštuose. Specialiai įsižiūrėjau į kitus turistus, vaikštinėjančius šia pilna žmonių gatvele – absoliutus atsipalaidavimas, šypsenos ar tiesiog visiškas minčių, rūpesčių nebuvimas. Neretai juokas. Nejaugi visa esmė ta, kad jie turtingesni už mus? Neseniai prancūziškame laikraštyje perskaičiau, kad minimalus atlyginimas Prancūzijoje – 1000 eurų. Tai daug. Tik va išsinuomoti nedidelį butą Paryžiuje (ne centre) – kainuoja tūkstantį eurų. Štai ir skaičiuokite.
Ne, vis tik, esu tuo tikras, reikalas ne piniginės storyje. Tai tiesiog įprotis visą laiką vaikščioti susirūpinusiems, piktiems – kaupti tam tikro tipo emocijas. Prancūzai turi ne mažiau rūpesčių, bet kažkas juos įtikino, kad reikia kaupti „teigiamas“ emocijas – kad gyventi „pozityviomis“ emocijomis laikoma prestižu, vos ne priklausymu aukštesniajai klasei. Net jei blogai, jie vaidina, kad viskas gerai – ir galų gale patys save įtikina, kad nieko baisaus nenutiko, kad gyvenimas nuostabus!
Jau beveik baigiau rašyti šį straipsnį, kai į kavinę užėjo prancūzų šeima su vaikais. Ir vėl buvau sukrėstas mūsų ir prancūzų skirtumo. Vaikam nupirko žaidimą – mėtyti strėlytes į taikinį. Jie čia pat, kavinėje, dviese, mergaitė ir berniukas, ėmė mėtyti strėlytes keldami baisų riksmą. Motina ne tik nesudraudė jų, kaip kad būtų pasielgusi bet kokia lietuvė, bet ir ėmė žaisti kartu su jais. Štai jau kelis dešimtmečius Prancūzijoje „draudžiama drausti“ vaikams. Kitaip vaikai užaugs susikaustę, kompleksuoti, o jų natūralūs instinktai bus užgniaužti. Prieš kelias dienas stebėjau trijų vaikų motiną, atsisėdusią tiesiai ant šaligatvio kartu su atžalomis, kurios prie medžio rankomis gaudė kažkokias skruzdes ir iš susijaudinimo garsiai klykavo. Kartais dėl savo elgesio prancūzų vaikai panašūs į mažas beždžiones – jie nuolat susijaudinę ir visą laiką juda. Niekas niekada jų nevaržė ir neribojo. Tiesa, paskui, kai jie užauga, atsiranda jų suvaldymo problemų. Tačiau, kita vertus, ar ne čia slypi stebinančios energetikos, jaunystės, entuziazmo šaltiniai, kuriuos jaučiame atsidūrę šios šalies sostinėje?
