Tokiu pavadinimu praėjusį rudenį Lietuvoje pasirodė jauno teisininko Bernardo Gailiaus knyga apie Lietuvos partizanus, ir vos tik keliolika jos puslapių perskaitęs – knygą gavau sausio pabaigoje - susimąsčiau: kokia puiki knyga ir koks netikslus pavadinimas. Jos pavadinimas turėjo būti: „Lietuvos karas prieš Sovietų sąjungą“, nes autorius neabejotinai pagrįstai įrodo, kad nuo 1944 iki 1953 metų „tarp Lietuvos ir SSSR vyko karas, per kurį savanoriška kariuomenė okupacinei administracijai bandė sutrukdyti galutinai užvaldyti okupuotą teritoriją” (psl. 73).
Knygą ketinau aptarti atskiru straipsniu – gal vėliau taip ir padarysiu - nors visai jos esmei išgvildenti reikėtų kito tokio pat 222 psl. leidinio, o tai jau ne mano, bet kurio nors profesionalo uždavinys, tačiau šį rašinį paskatino prieš tris savaites praėjęs oficialus valstybinis Vasario 16-tosios, 89 –tos Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimas Operos ir baleto teatre, kuriame Lietuvos partizanai, šis pagrindinis lietuvių kovų dėl savos nepriklausomos valstybės veiksnys, kaip ankstesniais metais, taip ir šį kartą, buvo visiškai ignoruotas. Beje, ne tik partizanai, bet ir 1941 m. sukilėliai bei gausus pogrindis. O tai jau tikrai didelis nesusipratimas, neatleistina klaida, gal net ir nusikaltimas. Ne tik čia minimų kovotojų, bet ir visos lietuvių tautos atžvilgiu. Kodėl taip teigiu? Ryškiausias tikroviškas atsakymas yra Bernardo Gailiaus knygos pirmos dalies pabaiga ( 62 psl.):
„Taigi baigiant šio kuklaus veikalo pirmąją dalį jau galima aiškiai pasakyti: Lietuvos ir Sovietų sąjungos karas tikrai buvo. Būtent taip 1944 - 1953 metų įvykius leidžia suprasti sisteminė tarptautinės teisės normų ir doktrinos analizė. Tiesą sakant, ji net neleidžia įvykių aiškinti kaip nors kitaip. Šią išvadą patvirtina ir papildo oficialios Lietuvos pozicijos nagrinėjimas. Įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos ne tik pripažįsta partizanus teisėtais valstybės atstovais tarptautiniuose santykiuose (kariniame konflikte su Sovietų sąjunga )– kariais savanoriais, bet ir suteikia jų vadovybei aukščiausius karinės ir politinės valdžios įgaliojimus okupuotoje valstybėje. Taip sukuriamas itin aiškus teisinis reguliavimas: 1944 -19543 m. vyko karas su okupantu; partizanams vietos gyventojai turėjo paklusti, o sovietų nurodymų nevykdyti, kol tai nekėlė pavojaus jų gyvybei ar sveikatai…. Tokio teisinio partizanų karo modelio atsiradimas - natūrali ir sveikintina Nepriklausomybės atkūrimo (taigi savotiškos partizanų pergalės) pasekmė…“
Tai įrodęs, autorius toliau teigia, kad partizanų atskiri junginiai jau tampa kraštą nuo okupanto ginančios Lietuvos kariuomenės daliniai, veikiantys pagal tarptautinius susitarimus, taigi - ir pagal Ženevos konvenciją. Okupantės Sovietų sąjungos kariuomenės paimti partizanai turėjo būti laikomi ne kokie nors banditai, bet karo belaisviai, todėl ir negalėjo būti nei teisiami, nei baudžiami. Kitoje šviesoje tada pasirodo ir jų vadinamieji nusikaltimai, didžiausias iš jų - nuolat minimas civilių gyventojų žudymas. Nusikaltimais negali būti laikomi partizanų suimti ir jų teismų nors ir mirties bausmėmis nuteisti jų įskundėjai, išdavikai, dėl kurių veiksmų turėjo nukentėti arba žūti Lietuvos partizanai. Sovietų sąjunga buvo Lietuvos priešininkė okupantė, todėl kiekvienas, kuris kenkė pirmosios karinei galiai, antrosios turėjo būti padedamas ir gerbiamas, o kuris pirmajai kaip nors padėjo – baudžiamas. Vienas iš partizanų tikslų buvo „Lietuva lietuviams“, todėl jie vijo lauk naujus kolonistus rusus, atkeltus į ištremtų lietuvių sodybas. Pirma įspėdami ir įsakydami iš jų išsinešdinti, o nepaklususius vėliau bandydavo išgrūsti jėga, net ir ginklais. Su ginkluotais kolonistais vykdavo ir kautynės. Išdavikais buvo laikomi ir okupanto paslaugūnai stribai. Tokia buvo Lietuvos partizaninės kariuomenės prieš okupantę Sovietų sąjungą karo esmė?
Ar šis karas buvo ko nors vertas? Į klausimą atsako knygos pabaiga (219 psl.):
„Partizanų karo svarbą rodo vien tai, kiek dėmesio jiems skyrė sovietai. Tai, kad buvo tiek daug stengtasi nuslėpti tiesą, tegali reikšti viena – ta tiesa buvo neįtikėtinai svarbi. Ir ji tokia buvo. Pirmiausia, sovietų pergalė prieš partizanus reiškė Lietuvos valstybės sunaikinimą ir tikrą jos aneksiją. Antra, ir tai beveik svarbiau, ji reiškė politinės tautos sutriuškinimą ir „tarybinio žmogaus“ gimimą. Būtent dėl šios priežasties partizanų karas, ko gero, yra svarbiausias ir lemtingiausiais XX a . Lietuvos istorijos tarpsnis. Jis lėmė daugelį vėlesnių pokyčių, ir pakankamai kruopščiai kapstantis po kai kurių mūsų dienų problemų priežastis anksčiau ar vėliau būtų pasiektas kaip tik partizanų karo lygmuo. Todėl partizanų karas yra ir tas momentas į kurį privalome atsigręžti, jeigu iš tikrųjų norime pagaliau sukurti normalią valstybę…“
Tiksliai pasakyta. Lietuva buvo jų Vasario Šešioliktosios savanorių iškovoti ir padovanoti namai, kuriuos jie garbingai gynė. Ir sau, ir ateinančioms kartoms, taigi ir Kovo Vienuoliktąją skelbusiems. Dėl to dabar jiems turi būti reiškiama didžiausia padėka ir pagarba. Ir tiesiog tragiška, kai šio priklausomo atpildo jie nesulaukia. Net dar baisiau, kai jų adresu mėtomi šlykštūs paniekos bei kaltinimo žodžiai, kuriuos teko išgirsti ir šiuos knygos autoriui. „Banditus liaupsini“, skaičiau tinklapyje vieno skaitytojo „gražbylystę“, „papuoštą“ dar gražesne nepraustos burnos „poezija“. Ir toks – ne jis vienas.
„Televizijoje išgirdęs pranešimą, kad Vasario Šešioliktąją minint bus rodomas Jono Vaitkaus filmas „Vienui vieni“, mano dvidešimtmetis sūnus netikėtai paklausė: o kodėl Vilniuje nėra paminklo partizanams?” – rašė „Veide“ (2007 02 15 nr. 17) Liudvikas Gadeikis, taip užkluptas bei sumišęs, nežinodamas net ką sūnui atsakyti. Dvidešimtmetis jaunuolis tėvui aiškino, kokią auklėjamą reikšmę toks paminklas dabartiniam jaunimui turėtų.
Kitam kartui palikim atsakymą į klausimą, kodėl partizanams paminklo Vilniuje nėra? Taip pat ir auklėjamosios reikšmės aptarimą. Tačiau Vasario Šešioliktosios minėjimą Lietuvos operos ir baleto teatre prisimenant, pirmiausia turime jį ruošusių vyriausių Lietuvos valdžių paklausti, kodėl nei čia apie juos nė žodelio nebuvo? Kodėl ir visuose kituose oficialiuose valstybiniuose valdžios renginiuose apie partizanus niekada nieko nėra? Taip turbūt bus ir Kovo Vienuoliktąją minint. O kaip įspūdinga bei prasminga būtų buvę Vasario Šešioliktosios minėjime matyti bent jų atstovą, beje, ir kitų dėl Lietuvos laisvės kovojusių grupuočių atstovus deramoje vietoje pasodintus ir pagerbtus. Ypač, kai jame, šalia Lietuvai draugiškų valstybių atstovų – diplomatų, sėdėjo ir itin draugiškas Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. Kuriam protokolui būtų buvę nusikalsta, jeigu šalia jo būtų buvęs pasodintas Miško brolių (partizanų) draugijos pirmininkas Albinas Kentra, 1941 m. sukilėlių bei 1991 m. televizijos bokšto gynėjų atstovai, iškiliausi pogrindžio veikėjai, kaip, pvz., arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir Nijolė Sadūnaitė, Politinių kalinių bei tremtinių atstovai. Taigi, dėl Lietuvos laisvės buvę kovotojai ir kankiniai. Ar tai, šalia šiems lietuvių tautos didvyriams pilnąja šio žodžio prasme, parodyto dėmesio ir pagarbos neturėtų įtakos ir dabartinio Lietuvos jaunimo auklėjimui? Ir prie šio - dar vienas klausimas: kokį auklėjimą jaunimas gauna, tose vietose regėdamas sėdinčius buvusius kagėbistus ar net partizanus naikinusius stribus, dargi ordinais ir medaliais apdovanotus? Kodėl taip yra?
Rimčiau ieškant atsakymo į sūnaus klausimą, kodėl Vilniuje partizanams nėra paminklo, teko pripažinti, kad tada karą laimėjo stribai, samprotauja Liudvikas Gadeikis, patikslindamas dar, kad iš tikrųjų karą su partizanais laimėjo sovietų kariuomenė, o stribams atiteko tos pergalės vaisius. Kitame rašinyje bandysiu šią mums visada šiurpą keliančią, Lietuvai siaubingą, lietuvių tautą tebežalojančią, tikrovę paryškinti.
„Amerikos lietuvis“, www.alietuvis.com
