Seminaras vyksta labai įdomiu laiku. Kai kam gali pasirodyti, kad organizatoriai tiesiog iš anksto žinojo, kaip baigsis vakarykštis balsavimas ir kaip tik tam pritaikė seminaro datą. Tiesiog tobulo sąmokslo pavyzdys. Tačiau kaip fizikas galiu pasakyti, kad yra ir kitas paaiškinimas – tai neišvengiamas II Termodinamikos dėsnis, tai yra neišvengiamas entropijos (netvarkos) augimo dėsnis ir šio seminaro sutapimas su vakarykščios dienos įvykiais gali būti paaiškinama ne kaip tvarkingo sąmokslo pasekmė, bet kaip vis didėjančios netvarkos ir chaoso pagimdytas gražus atsitiktinis sutapimas.
Konservatorių ir socialdemokratų santykių istorija
Santykiai tarp konservatorių ir socialdemokratų iki praėjusių metų vasaros buvo aiškūs ir nubrėžti dar Sąjūdžio laikų takoskyrų: vienoje pusėje – senoji gvardija (nomenklatūra, kompartija), susikūrusi dar okupacijos sąlygomis ir nepriklausomybės sąlygomis išmokusi atsargiai prisitaikyti prie būtinų pokyčių, tuo pačiu nevengianti ir neskaidraus savanaudiškumo, kitoje pusėje – antiokupacinis Sąjūdis, į senąją gvardiją ilgą laiką žiūrėjęs su dominuojančia nepasitikėjimo nuostata, – ar neišduos, ar neparduos Lietuvos seniesiems šeimininkams. Priešprieša buvo sąlygota skirtingos kilmės, ir to sąlygotų skirtingų elgesio normų bei principų, ypač santykiuose ar požiūriuose į Rusiją ir jos veiksmus Lietuvoje, o ne kokių nors giliai suvoktų ideologinių skirtumų ekonominėje ar socialinėje politikoje.
Nenoriu užsiimti savigyra, tačiau noriu priminti, kad yra politikos ekspertų, kurie konstatuoja, kad dalis Lietuvos politikos problemų kyla ir todėl, kad, nepaisant to, jog ilgą laiką Vyriausybė yra socialdemokratų rankose, bet tikros socialdemokratinės socialinės ar ekonominės politikos nebuvo realizuojama. Pats esu teigęs, kad visa išsivadavimo, reformų ir integracijos į Vakarus strategija, kuri buvo įgyvendinta ir Lietuvoje, savo esme, turiniu ir principais iš esmės buvo dešinioji, konservatyvioji strategija, kurią bent 11 metų per Nepriklausomybės 17 metų įgyvendino ir LDDP bei socialdemokratai.
Kas įvyko praėjusiais metais, kas pasikeitė?
Jau nuo pat 1997-1998 metų pradėjo aiškėti, kad, tolstant nuo Sąjūdžio laikų, “naujosios politikos” virusas tampa pavojingesnis nei senosios nomenklatūros virusas. Pradėjo aiškėti, kad per vis naujas “naujosios politikos” bangas į Lietuvos politinį gyvenimą veržiasi rusiški pinigai, vis nauji "almaxai", kaip jie besivadintų – borisovais, uspaskichais ar butkevičiais. Pradinis senosios gvardijos flirtas su šia "almaxine" naująja politika gąsdino, kad tokia naujoji politika tėra vis naujos tos pačios senosios nomenklatūros ataugos, tačiau praėjusiais metais A. Brazausko vyriausybės griūtis, atrodo, privertė pačius socialdemokratus atsiriboti ne tik nuo Darbo partijos, bet ir atsitolinti nuo rusiškais pinigais paremtų tokios naujos politikos instrumentų.
Taigi “švaresnės vyriausybės” sąlyga buvo esminė sąlyga, kodėl konservatoriai sutiko paremti socialdemokratų mažumos Vyriausybę.
Kodėl socialdemokratai apsisprendė eiti tokiu keliu – sunku pasakyti. Sunku pasakyti, kiek jų toks apsisprendimas yra principinis ir ilgalaikis. Konservatoriai tokį sprendimą darė, nes aiškiai suvokė, kad nebe senoji gvardija, o "almaxinė" naujoji politika, neskaidri ir įtakojama su Rusija siejamų pinigų, yra didžiausias šių dienų pavojus Lietuvai. Taigi pradinė esminė mūsų sąlyga bendradarbiavimui – bendras pasipriešinimas neskaidriai, populistinei, dažnai rusiškais pinigais paremtai politikai. Kol kas ši sąlyga yra vykdoma, bet, kaip rodo Vilniaus miesto reikalai ir kai kurie pastarųjų dienų įvykiai, tam yra rimtų ir vis naujų išbandymų.
Ilgalaikės perspektyvos
Taigi vienybė, priešinantis populizmui, yra priverstinė vienybė. Nėra požymių, kad sąlygos ar būtinybė tokiai vienybei artimiausiu metu galėtų susilpnėti ar visai išnykti. Tačiau gali pasikeisti tokio pavojaus suvokimas socialdemokratų partijoje, ir tokių požymių galima įžvelgti. Gali atsirasti kitų priežasčių, ardančių tokio susitarimo pamatus, galbūt taip bandant destabilizuoti padėtį prieš svarbių energetikai strateginių sprendimų priėmimą.
Kalbant apie iššūkius tolesniam bendradarbiavimui reikia pasakyti, kad vien tik tokio gynybinio pamato tolesniam bendradarbiavimui neužtenka.
Reikia atsiminti, kad šalia gynybos nuo populizmo dar viena esminė paramos sąlyga yra ir susitarimų rezultatyvumas, arba kaip dabar vadinama – įgalumas – tai yra, ar susitarimai dėl paramos veikia, ar konservatoriai ir socialdemokratai yra įgalūs juos įgyvendinti, ar yra pasiekiama kokių nors svarbių rezultatų.
Iš tikrųjų yra keletas konkrečių rezultatų, kuriuos per susitarimų veikimo laiką pavyko pasiekti, kadangi jie buvo įrašyti į mūsų susitarimus – ir indėlių grąžinimas, ir pensijų dirbusiems pensininkams gražinimas, ir sveikatos apsaugos finansavimo padidinimas. Tuo galime pasidžiaugti.
Tačiau yra tokių susitarimo strategiškai svarbių nuostatų, kurių iki šiol Vyriausybė nepradeda efektyviai įgyvendinti. Kaip pavyzdį galiu paminėti susitarimų punktus dėl kovos su korupcija, tarp kurių buvo ir punktas dėl specialaus padalinio prie STT, prižiūrinčio partijų finansus, įkūrimas. Visa tai turėjo būti padaryta dar iki savivaldos rinkimų. Tai iki šiol nepadaryta. Taigi rezultatyvumas svarbiausioje strateginėje kovos su korupcija srityje yra labai menkas.
Akivaizdu, kad susitarimų rezultatyvumas lieka pačiu svarbiausiu iššūkiu, nes po vakar dienos įvykių politikos neįgalumas tapo vienu iš populiariausių terminų.
Po vakarykščių įvykių Seime turiu nuoširdžiai pasakyti, kad turiu daug abejonių, ar pavyks bendradarbiavimą tęsti. Praėjusių metų gruodžio mėnesį pasirašytame susitarime abi partijos sutarėme, kad VSD problemos ir iš to išplaukiančios grėsmės nacionaliniam saugumui bus sprendžiamos taip, kaip yra numatyta Seimo patvirtintose išvadose dėl VSD veiklos. Tenka konstatuoti, kad vakar LSDP atstovai Seime nesilaikė šio susitarimo. Galiu spėlioti, kas tai lėmė – ar tik ką pasibaigę savivaldos rinkimai ir LSDP padarytos politinės išvados, ar A.Pociaus demagogija ir insinuacijos įtikino, kad VSD galima panaudoti prieš konservatorius, ar Darbo partija, pakeitusi savo nuostatas dėl VSD, nutarė tokiu būdu pabandyti sugriauti susitarimą tarp LSDP ir TS ir taip gauti sau erdvės grįžti į valdančiąją koaliciją, kas po pasibaigusių rinkimų jiems yra labai reikalinga, ar kokie nors dujininkai tokiu būdu nori stabdyti sprendimus dėl naujos atominės statybos, tačiau faktas yra akivaizdus – susitarimas ir šiuo ypač jautriu klausimu pasirodė neveikiantis. Bent kol kas neveikiantis.
Taigi yra pavojaus, kad mūsų susitarimas gali tapti valstybės neįgalumo priedanga. Mūsų susitarime apie tokią priedangą kalbos nėra.
Viena iš pamokų, kuri gali pamokyti, remiantis kitų šalių mažumos Vyriausybių veikla – tai, kad susitarimai su remiančiąja opozicija turi būti ypač jautriai įgyvendinami. Jeigu nėra pajėgumų ar galios juos įgyvendinti – jie neveikia ir nustoja galioti.
Tai nėra koks grasinimas. Tai realybės konstatavimas. Tai nereiškia, kad Vyriausybė būtinai sugrius, tai reiškia tik tai, kad Vyriausybei gali tekti pasiieškoti kitokios paramos. Mūsų susitarimai nuo pat pradžių abiejų pusių sutarimu buvo modeliuojami kaip laikini susitarimai, pasirašyti tam tikram laikui, nes nuo pat pradžių abiejų pusių buvo konstatuota, kad gali ateiti toks metas, kai socialdemokratams vėl sugrįš pagunda dirbti kartu su Darbo partija. Galbūt toks metas ir ateina. Tai pamatysime artimiausiu metu.
Dar neprarandu vilties, kad ir ši krizė bus išspręsta. Reikia atsiminti, kad po A. Pociaus kalbos Seimas ne pasitikėjimą juo išreiškė, bet nepritarė jo atleidimo procedūros pradžiai. Racionalu būtų, jeigu Seimas, per artimiausias kelias dienas išsiaiškinęs, ar pagrįsti buvo A. Pociaus išsakyti kaltinimai, ir suvokęs, kad tai buvo tik eilinė demagogija, – grįžtų prie nebaigtos procedūros ir išdrįstų pradėti atleidimo procedūrą. Bet tai jau priklauso ne nuo mūsų.
Net jeigu ši krizė ir bus įveikta, vis tiek pagrindiniu iššūkiu liks susitarimų įgalumo klausimas. Negaliu įsivaizduoti, kaip galime susitarti, kad svarbiausias prioritetas yra kova su korupcija, ir po to derėtis dėl koalicijos Vilniaus mieste su R. Paksu ar su A. Zuoku.
Taigi pagrindinis Lietuvos politikos klausimas šiandien yra įgalumo klausimas – partijų įgalumo, susitarimų įgalumo, valstybės institucijų ir valstybės vadovų įgalumo klausimas. Kai įgalumo nėra, tai jokios deklaracijos jo nepakeis.
Neveikiantys susitarimai dėl paramos mažumos Vyriausybei yra pavojingesnis dalykas už bet kokį jų galimo nutrūkimo sukeltą nestabilumą, nes neveikiantys susitarimai kompromituoja abi susitarimo puses, ne tik tą, kuri susitarimo nevykdo. O tokia kompromitacija tik atveria duris dar didesniam populizmui. Gintis nuo populizmo neveikiančiais susitarimais, neįgaliais susitarimais, yra neįmanoma, nes toks susitarimų neįgalumas ne padeda gintis nuo populizmo, bet priešingai – skatina populizmą.
Kaip rodo pastarojo pusmečio vertinga patirtis – šiandieninėje Lietuvoje konservatoriai ir socialdemokratai reikalo prispirti gali dirbti kartu. Ir pakankamai neblogai. Beveik kaip šiandieninėje Vokietijoje. Bet skirtingai nuo dabartinės Vokietijos Lietuvoje partijos dar nėra išmokusios preciziškai laikytis tarpusavio įsipareigojimų. To galima išmokti tik tada, kai, pabandęs nesilaikyti susitarimų, pamatai, kokias pasekmes tai atneša.
Kad ir kaip pasibaigtų dabartinė krizė, jos pamokos bus vertingos ateities mažumos vyriausybėms ir jų susitarimams su opozicija. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Andrius Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės Sąjungos pirmininkas
Pranešimas Demokratinės politikos instituto ir K. Adenauerio fondo konferencijoje “Konservatizmas ir socialdemokratija: takoskyros ir bendradarbiavimo prielaidos”