Kas gi toks Ramūnas Jaras? Tūlam skaitytojui, kuris ne itin domisi avangardine arba andergraundine muzika, galima atsakyti šitaip: tai rašytojas, kompozitorius ir muzikantas, kurio nemėgsta Lietuvos literatūrinis ir muzikinis isteblišmentas. Eksperimentinių grupių „Endiche vis.sat” ir „Echidna aukštyn” lyderis ilgus metus rengė avangardinės muzikos festivalius „Sumirimas“ ir „Didelis pasaulis!“ Rengė tol, kol, nesulaukęs dėmesio ir paramos, viską metė. Nepriėmė ir nesuprato išsišokėlio Jaro armonikomis ir vargonais gaudžiantis lietuvių muzikos pasaulis...
O lietuvių literatūros „grietinėlės“ požiūrį į Jaro kūrybą gerai iliustruoja paties autoriaus knygų deginimo performansas, surengtas šių metų pavasarį per „Dzen dzen“ pristatymą. Turbūt daug kad nesuprato šio reginio, kurį greičiau būtų galima pavadinti protesto akcija, idėjos, nes žiniasklaidoje vėliau pasirodė keletas smerkiančių straipsnių su aliuzijomis į Hitlerio laikus. Ne, mielieji, fašistiniais metodais čia nė nekvepia, tai buvo radikalus į kampą įvaryto vienišo kūrėjo gestas, vaizdžiai iliustruojantis tą pyktį ir panieką, kurią autoriui rodo jį supanti literatūrologinė ir muzikologinė aplinka.
Užmaršiems trumpai priminsiu performanso vyksmo seką. Autorius užsidėjo sau įprastą kaukę (šįkart – suvirintojo), užsilipo ant kėdės ir ėmė raiškiai skaityti ištraukas iš jo kūrybą dergiančių recenzijų, straipsnių bei interneto komentarų. Autoriaus balsas stiprėjo, piktėjo ir skaitomi tekstai. Galiausiai autorius rėkte išrėkė trumpus epitetus, kuriais buvo pavadintas (diletantas, iškrypėlis, gaidys...), ir paskelbė apibendrinantį nuosprendį savo kūrybai: sudeginti šį šlamštą! Sudėjo į mažą lauželį keliolika spaustuvės dažais kvepiančių savo knygų ir supleškino. Taip sakant, savo paties rankomis įvykdė minios reikalavimus. Simbolinis autodafė, ir tiek...
Abejingumas, tylus ignoravimas arba atviras pasipiktinimas tęsiasi ir autoriui išleidus šią knygą. Aukštuomenė (oficialiai pripažinti literatūrologai) tyli, o liaudis (internetiniai kritikai) lieja pagiežą. Kodėl taip yra? Mano supratimu, priežastis paprasta: JIE TYLI ARBA PYKSTA, NES NESUPRANTA. Gana tipiška šiuo požiūriu atrodo Aistės Paulinos Virbickaitės iš „Bernardinų“ recenzija „Nenustebintos blondinės abejonės“ (2008.VII.31). Ji, pasivadindama blondine ir susitapatindama su „paprasta liaudimi“, piktinasi, kad knygoje trūksta aiškumo, logikos ir nuoseklumo. Jos manymu, R. Jaro herojai kalba ir mąsto neįtikinamai, įvykiai nepaklūsta jokiai kitai, tik juos surašiusiojo logikai, o kompozicija paklūsta tik autoriaus sąmonės srautui...
Bet – Viešpatie su visais viešpatėliais – juk taip ir turi būti! Siužeto ir kompozicijos logika, paklūstanti vien autoriaus valiai ir savitam jo mąstymui, būtent ir yra pamatinė proceso, kurį galime pavadinti kūryba, sąlyga. Kitu atveju aukščiausia kūrybos forma turėtume pavadinti muiliną televizijos serialą, kuris „įtikina“ rodomų ašarų bei seilių kiekiu ir kurio „logišką“ baigtį galima nuspėti trečiai serijai įpusėjus.
Deja, turiu nuvilti – niekuo nepagelbėsiu paprastumo (banalybės?) ištroškusiai liaudžiai. Kaip nebūtų gaila, bet nesugalvoju termino, kuriuo būtų galima apibūdinti R. Jaro stilių, siužeto dėstymo logiką ir rašymo manierą. Kita vertus, tai liudija, kad užgimė kažkas naujo, kažkas nepanašaus į kažką kitą ir su niekuo nesulyginama. Iš pirmo žvilgsnio pasakojimų kalba ir forma atrodo labai paprasta – tiesiog biliūniška. Iš antro žvilgsnio nustembi pamatęs, koks siurrealistiškai iškreiptas, nepastovus ir vibruojantis siužeto erdvėlaikis – per(s)keltas lyg iš magiškosios Borgeso realybės. O po trečio žvilgsnio suglumsti, nes veikėjų poelgiai grindžiami absurdiška mistifikuota logika, nepaklūstančia nei Freudo, nei Newtono dėsniams, – jie atkeliavę lyg iš klaustrofobiškos Charmso beprotybės.
Štai išvardijau krūvą pavardžių, tačiau bergždžiai – R. Jaro negalima pavadinti šių autorių epigonu. Nes... yra dar kažkas, ką galėčiau pasakyti, kas sukasi ant liežuvio galiuko, bet... nevirsta garsais ir žodžiais. O kaip sakė garsusis logikas L. Wittgensteinas: apie ką negalima kalbėti, apie tą reikia tylėti. Todėl geriau pacituosiu trumpą R. Jaro pasažą iš „Penkiolikos tragiškų, persipynusio siužeto novelyčių“:
Išaušo šviesus rytas. Žmogus kabojo metro traukinyje ant rankenos, o aplinkui stovėjo storos moterys ir kišenvagiai ardė skutimosi peiliukais jų lagaminus. Ir netikėtai traukinį supurtė. Žmogus suriko, o aplinkui kilo triukšmas. Vyrai juodais dantimis kibo vieni kitiems į plaukus, moterys alkūnėmis blaškėsi viena kitos viduriuose, ir niekas nežinojo, kad traukinys tuo metu perlėkė per vienmatį, sukrešėjusį Gregorijaus kraujo klaną…
Taip, R. Jaro tekstai gana paprasti, tačiau kartu ir sudėtingi dėl paprastos priežasties – jie nepasiduoda aštriam literatūrologiniam skalpeliui: klasikinis siužeto, fabulos, žanro pjaustymo įrankis nuslysta šonu sutikęs kliūtį, kuri filologijai dar nepažini.
Vėlyvojo amerikiečių literatūrinio hipio R. Brautigano pasakojimus literatūros kritikai pakrikštijo „brotiganais“, tačiau knygos „Dzen dzen“ autoriaus rašinius pavadinus „jarais“ būtų padaryta grubi pedagoginė klaida – mirtinai užglostyčiau jaunojo rašytojo savimeilę. Todėl siūlau kitą išeitį, kaip išvengti literatūrologinės impotencijos: R. JARO NOVELES PAVADINTI NE LITERATŪRA, O PARALITERATŪRA. Šitaip būtų nušauti iškart du kiškiai:
1. Deklaruotas palankumas R. Jaro tekstams (paraliteratūra, suprantant tiesmukai, yra literatūra, kuri patinka, kuri „prie širdies“),
2. Būsimiems „jarologams“.paliktas sizifiškas triūsas – įvardinti R. Jaro kūrybos stilių.
Pabaigai – citata ir moralas:
Niekas iš mūsų nežino, kokie yra erdvėlaikio paradoksai. Nežinojo to ir Gregorijus. Štai jį suko turboekvivalentiškas sūkurys. Štai jis tąsėsi nuo vidinio skausmo, spaudžiančio aortą. Štai jis ėjo smėlynu, ir kojos vilkosi iš paskos. Štai visas pasaulis apsiniaukęs tarsi pro sieną. Štai dvi erkės įsisiurbė jam į užpakalį.
Gregorijus atsitokėjo degtukų fabriko vidury. Jaunuolis drebančiu žandikauliu rankose laikė degtukus.
– Būk atsargus, vaikeli, – kalbėjo susiraukšlėjęs darbininkas, mokydamas jį naudotis degtukais. Apačioje burbuliavo įkaitusios sieros katilas.
– Tik neuždek aplinkos, – kalbėjo darbininkas, jaunuoliui braukant dėžutę.
Degtukas blykstelėjo, sieros katilas sprogo.
Gregorijus išlakstė į šalis, o lakstymą kompensavo vienmatiškumas.
Rūko degtukų fabrikas, vis nauji degtukai žiebėsi sandėliuose. Gregorijus didėjo vežamas ligoninės koridoriais, aplinkui spingsėjo tamsūs žiburiai, galvomis ėjo personalas. Jiems ant kaktos buvo užrašyta, kad čia psichinių ligų skyrius.
Taip Gregorijus ištrūko iš vienmatės erdvės ir sugrįžo čia, į mūsų pasaulį!
Nesuprantami dalykai (pvz., literatūrinio avangardo tekstas) žmogui sukelia natūralią atmetimo reakciją – nesaugumo jausmą, nepasitenkinimą ir iš to kylantį pyktį. Ir priešingai, žmogus lieka saugus ir patenkintas, kai susiduria su gerai jam žinomais ir įprastais reiškiniais (pvz., meilės romanu su standartine laiminga pabaiga). Tokia yra vienmatė žmogiško gėrio ir blogio matrica. Argi neverta pasekti R. Jaro Gregorijaus pavyzdžiu ir ištrūkti iš šios vienmatės erdvės?
