Didžiausiai keista, kad ilgus metus spaudoje dirbęs ir prieš du dešimtmečius vienam nacionaliniam dienraščiui vadovavęs parlamentaras Saulius Stoma, užkibęs ant gelsvo turinio TV laidos rengėjų kabliuko, pirmiausiai ginčija žiniasklaidos teisę į provokaciją.
Per Seimo sesijų pertrauką parlamentaras apsisprendė ne tik įstoti į Tėvynės Sąjungos/LKD gretas, bet ir „žaliaakėmis blondinėmis“ atnaujinti arba papildyti savo etatinių arba visuomeninių patarėjų korpusą.
Manęs, jog „Facebook“ socialiniame tinkle susipažino su žavia mergužėle (skonio reikalas), p. Stoma su ja keletą kartų susitiko ir buvo slapta nufilmuotas.
Regis, siūlė darbą lygia greta su rendez-vouz į pajūrį ar dar kažkur. Dėl detalių ar parlamentaro pretenzijų, esą jo kalba TV siužete buvo iškraipyta arba sumontuota, ginčytis negalėčiau — nesu anos laidos gerbėjas ir žiūrovas.
Tačiau nustebau, jog būdamas Seimo nariu (šios pareigos, taip sakant, Lietuvos piliečiui nėra privalomos) p. Stoma reikalauja teisės į privatumą. Maža to, teikdamas pareiškimą prokuratūrai jis teigia ginąs... visuomenės interesą.
„Manau, atėjo laikas nustatyti tam tikras ribas, kur žiniasklaida, bulvarinė žiniasklaida — visų pirma, gali kištis, kur — negali“,– prie generalinio prokuroro kabineto durų žiniasklaidos atstovams tvirtino Seimo narys.
Reikia manyti, kad bendraudamas su viena auditorija p. Stoma nori bendrauti kaip politikas, o „žaliaakėmis blondinėmis“ — kaip privatus asmuo.
Paskutinįsyk apie tai kalbėta, regis, Italijoje, kur žiniasklaida iškapstė, kad dabartinis premjeras Silvio Berlusconi rengė savaitgalinius bunga-bunga vakarėlius dešimtims mergužėlių. Taip pat ir nepilnamečių.
Italijos teismo dokumentuose nurodoma, kad bunga-bunga dalyvės už tūkstančiais eurų skaičiuojamą atlygį išsirenginėjo, kad 75 metų amžiaus italų politikas ir žiniasklaidos magnatas paganytų savo akis. Italų visuomenė tuomkart galėjo iki valios aptarti politikų „paralelinio gyvenimo“ problemas.
Šia prasme, mano galva, p. Stoma šiandien turėtų būti laimingas, kad jį provokavusi lietuviškoji „žaliaakė blondinė“ beigi laidos prodiuseriai nebuvo visiškai „atšalę“ ir nemėgino išbandyti iki galo, kuo galėtų baigtis Seimo nario ir mergužėlės kelionė į ištuštėjusį Lietuvos pajūrį.
Tačiau Seimo narys nori pakreipti problemą iš esmės kita vaga ir dėl savo galimo amoralumo ar tiesiog nesugebėjimo valdyti savo instinktų apkaltinti žiniasklaidą. Kad ir kokia ji nebūtų.
Nors jam tiesiog užtenka nustoti būti Seimo nariu ir jam bus taikomos visos privataus asmens gyvenimą saugančios taisyklės. Taip pat ir neabejotina teisė moralizuoti žiniasklaidą.
Žinoma, nemanau, kad tuo atveju p. Stomos kas nors klausytų dėl jo „voratinklių“ praeities dar „Lietuvos aido“ laikais. Dabar gi, šviečiant TV kamerų prožektoriams nešdamas pareiškimą prokurorams kaip Seimo narys, parlamentaras politiškai rizikuoja, kita vertus — mėgina prokuratūrai daryti spaudimą. Dėl to, kad būdamas paprastas pilietis pas generalinį prokurorą vargu ar patektų.
Tačiau generalinis prokuroras puikiai žino, kas kiekvienais metais tvirtina jo vadovaujamos įstaigos biudžetą. Kam jau kam, o žiniasklaidai puikiai žinoma, kaip tokių įstaigų vadovai, nerdamiesi iš kailio, kasmet nuo spalio iki gruodžio imtinai siekia užsitikrinti Seimo balsuotojų palankumą. Ypač iš valdančiosios daugumos.
Susilaikyčiau nuo kategoriškų išvadų, nerašyčiau šio teksto ir neabejotinai atsiimčiau čia iškeverzotus žodžius, jeigu paaiškėtų, kad TV laidoje buvo parodyta filmuota medžiaga, kurioje tikri buvo tik vaizdai, o ne garsas.
Kitaip tariant paaiškėjus, kad p. Stomos „garso takelį“ sukarpė koks nors nagingas garso technikas, vėliau parlamentaro ištartus garsus, žodžius sumontavo į p. Stomą kompromituojančius sakinius. Tačiau atrodo, kad tokia tikimybė yra beveik neįtikėtina: sprendžiant iš Seimo nario pagrindinio pareiškimo prokurorams motyvo — „...kur žiniasklaida gali kištis, o kur — ne...“
Kai kurie įžymūs Lietuvos teisininkai (tarp jų Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius, taip pat anksčiau „kietus“ žiniasklaidos veiklą reglamentuojančius įstatymus rengusi advokatė Liudvika Meškauskaitė) šia proga ėmė svarstyti, ar provokaciją surengusi TV laida siekė „visuomenės intereso“. Kuris esą, galėtų, pateisinti „kišimąsi į privatų politiko gyvenimą“.
Dėl to neturiu abejonių ne tik būdamas tikras, kad teisiniu būdu žabojant pamatinę žiniasklaidos teisę į provokaciją, yra ribojama žiniasklaidos galimybė atlikti tyrimus.
Nuopelnas „visuomenės interesui“ yra bent jau tas, kad p. Stomos rinkėjai nuo šiol atsargiau vertins kai kurias jo buvusias (pvz.: „Nors juridiškai esu išsiskyręs nuo 1986 m., bet laikausi bažnytinės santuokos sakramento“ — Seimo interneto svetainėje) ir galbūt būsimas (jeigu jam užteks įžūlumo) deklaracijas šeimos politikos arba darbo santykių klausimais.
Nesirengiu ateityje tapti „KK2“ tipo TV projektų gerbėju ir niekam nepatariu. Politikai tuo tarpu į pinkles dažniausiai įkliūva imdami flirtuoti su žiniasklaida, kurios tariamai nekenčia. Kitaip tariant, patys sutveria akmenį, kurio negali pakelti.
