„Žmonės turėtų pasidomėti, kokios ligos plinta šalyse, į kurias keliauja, ir pasirūpinti tokiomis profilaktikos priemonėmis, kaip repelentai, t. y. uodus atbaidančios priemonės. Patalpos, kuriose bus apsistojama, turi būti apsaugotos nuo uodų. Pagal sąlygas reikėtų dėvėti tokius drabužius, kad uodai neįkastų. Reikia nebūti gryname ore, atviroje aplinkoje tuo metu, kai uodai puola“, – pataria G. Zagrebnevienė.
– Visą laiką yra ligų, kurios nebūdingos mūsų šalyje, grėsmė. Tačiau ar aktualu mums apie jas žinoti visiems, jeigu nustatomi 3–5 įvežtinės, egzotinės ligos atvejai per metus?
– Aktualu keliaujantiems į egzotines šalis, kur susiduria su būtent tų ligų sukėlėjais. Šios ligos Lietuvai tikrai atrodo egzotinės, retos. Viskas priklauso nuo kelionės krypties. Keliautojai gali užsikrėsti įvairiomis užkrečiamosiomis ligomis, priklausomai nuo vietovės, į kurią keliauja, nuo tos šalies sanitarinės būklės, gyvenimo sąlygų, galų gale – jų pačių elgesio ir daugelio kitų veiksnių.
Tai – tolimos, negirdėtos ligos, tačiau jos pasitaiko Lietuvoje ir visos yra įvežtinės. Egzotinės ligos, kurios dažniausiai plinta atogrąžinėse, paatogrąžinėse šalyse, Lietuvai nebūdingos, nes nėra jų sukėlėjų, pernešėjų, tačiau jų užregistruojame kasmet. Tų ligų, kaip matome, gal kiek ir daugėja.
– Ebolos viruso mūsų krašte nebuvo nustatyta, tačiau didelė informacinė kampanija buvo skleidžiama praėjusį rudenį. Kokia situacija dabar? Ar šios ligos epidemijos bumas jau atslūgęs?
– Turime įgiję jau daugiau kaip metų patirtį, stebint epidemiją vakarų Afrikos šalyse. Išmokome kai kurių pamokų. Tai – didžiulė patirtis, nežiūrint to, kad į Lietuvą nebuvo įvežtas nė vienas atvejis. Galime sakyti, kad intensyvus pandeminis plitimas pristabdytas. Gvinėjos ir Siera Leonės pakraščiuose dar vyksta plitimas, tačiau jau ne taip intensyviai, kaip plito prieš metus, praėjusią vasarą ir rudenį. Ebolos virusas nėra iki galo nugalėtas vakarų Afrikos šalyse.
Europos Sąjungos (ES), Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) repatrijuoti ir gydyti Ebolos virusu sergantys asmenys. Tarp jų daugiausia buvo savanorių medikų. Daugelyje ES šalių buvo gydomi ligoniai, tačiau vietinio plitimo ES šalyse, JAV nebuvo užregistruota. Didžiausia rizika buvo kilusi tų ligoninių, kuriose buvo izoliuoti ir gydyti repatrijuoti Ebolos virusu užsikrėtę asmenys, atvežti iš Vakarų Afrikos šalių, medikams.
– Kokia liga yra Dengė virusas? Kas ją sukelia? Turime šiuo virusų užsikrėtusių ir mūsų kraštiečių.
– Jų turime kiekvienais metais. Juos registruojame. Šiais metais turime net tris atvejus. Du – iš vienos šeimos. Visi šie asmenys užsikrėtė tose šalyse, kur nuolat vyksta šio viruso cirkuliacija. Dengė karštligė yra uodų pernešama liga, nuo kurios nėra specifinės profilaktikos – skiepų. Ši liga valdoma tik nespecifinėmis priemonėmis.
Dengė virusas registruojamas atogrąžiniuose, paatogrąžiniuose pasaulio kraštuose: Afrikoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Azijoje. Jos arealas – gana didelis. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, maždaug apie 40 proc. visos pasaulio populiacijos rizikuoja užsikrėsti šia karštlige. Kai kuriuose pasaulio kraštuose tai – gana plačiai paplitusi liga.
Lietuvoje toks atvejis pirmą kartą įvežtas 1994 m. Pernai turėjome du atvejus. Šiais metais – jau tris. Ši liga neperduodama žmogaus žmogui. Nežiūrint to, kad pas mus registruojami įvežtiniai atvejai, vietinio plitimo Lietuvoje nėra.
– Kadangi platina uodai, vadinasi, keliaujant į tas šalis, reikėtų saugotis uodų?
– Ne vien Dengė, bet ir kitos karštligės, pavyzdžiui, čikungunijos, Vakarų Nilo karštligė – galbūt egzotinės ir negirdėtos ligos – pernešamos uodų (kartais šias ligas netgi sunku ištarti). Nėra specifinės šių ligų profilaktikos, nėra jokių skiepų.
Žmonės turėtų pasidomėti, kokios ligos plinta šalyse, į kurias keliauja, ir pasirūpinti tokiomis profilaktikos priemonėmis, kaip repelentai, t. y. uodus atbaidančios priemonės. Patalpos, kuriose bus apsistojama, turi būti apsaugotos nuo uodų. Pagal sąlygas reikėtų dėvėti tokius drabužius, kad uodai neįkastų. Reikia nebūti gryname ore, atviroje aplinkoje tuo metu, kai uodai puola. Jie puola ne visą parą, yra tam tikros valandos. Keliautojai turėtų pasidomėti vietos gyventojų arba susirinkti informaciją internete ir kaip galima labiau apsisaugoti nuo uodų įkandimo.
– Šiemet jau registruoti keletas ligonių, kurie susirgo maliarija. Užsikrėtė ne mūsų šalyje, o Afrikoje. Ši liga turi apsisaugojimo galimybių, bet kodėl žmonės nesisaugo?
– Sunku suprasti, nes maliarija tikrai seniai žinoma visame pasaulyje ir Lietuvoje. Visą laiką ištransliuojame informaciją, kurią turime iš PSO. Taip pat informuojame apie epidemiologinę situaciją mūsų šalyje – kiek kiekvienais metais užregistruojame maliarijos atvejų.
Žmonių kontingentas, kurie įveža maliariją, atvažiuoja užsikrėtę, pasikeitė. Maždaug prieš dešimtmetį tai dažniau buvo jūreiviai Klaipėdos krašte. Dabar registruoti atvejai ir tarp studentų, tarnautojų, žmonių, važiuojančių verslo reikalais, turistų.
Yra apsisaugojimo priemonių, bet tikriausiai ne visi vartoja antimaliarinius preparatus, vaistus. Dėl to taip ir įvyksta. Tai – labai sunki liga. Mirties atvejai gana dažni. Ypač sunkias pasekmes turi tropinė maliarija. Laiku nesuteikus gydymo, pagalbos, ligonį ištinka mirtis.
– Kokia liga yra Vakarų Nilo karštligė?
– Liga – iš tos pačios grupės. Tai – zoonozė [liga arba infekcija, kuria serga žmonės ir gyvūnai ir kurią tiesiogiai ar netiesiogiai jie gali parduoti vieni kitiems – LRT.lt]. Šia liga serga gyvūnai, o virusą perneša uodai. Šiuo virusu serga žmonės, paukščiai ir arkliai. Todėl ji vadinama zoonoze.
Daugiausia ši liga cirkuliuoja Afrikoje, netgi Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Vakarų ir Centrinėje Azijoje, Australijoje. Jos paplitimas – iš tikrųjų labai didelis. Netgi Europoje nuo 1960 m. jau registruoti protrūkiai tiek tarp žmonių, tiek tarp arklių: Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Graikijoje, Italijoje, Čekijoje.
Šį virusas plinta ir yra perduodamas dėl paukščių migracijos, gyventojų judėjimo, klimato kaitos ir kitų veiksnių. Daugeliui žmonių klinikinė ligos stadija praeina be jokių požymių, simptomų, tačiau sunkesniais atvejais ji gali sukelti meningitą – galvos kietųjų audinių uždegimą, encefalitą – smegenų uždegimą ir kitas neurologinio pobūdžio pasekmes. Liga pavojingesnė vyresnio amžiaus asmenims. Kaip ir nuo kitų ligų, nuo šios ligos taip pat nėra skiepų. Pagrindinė profilaktikos priemonė, kurią galėtume patarti keliautojams ir kurios turi laikytis, – vengti uodų įkandimų.
– Kadangi tai – virusinės ligos, jos pavojingos tuo, kad pasekmės gali būti tokios, kaip Vakarų Nilo karštligės atveju, nors žmogui ir nebūna labai didelių simptomų?
– Endeminių šalių gyventojai kitaip reaguoja į šią ligą. Jie susiduria su tuo virusu. Nesvarbu, kad nėra vakcinos. Vietos gyventojams susidaro vienoks ar kitoks trumpalaikis imuniteto atsparumas tam virusui. Užsikrėtę mūsų tėvynainiai su tuo virusu susidūrė pirmą kartą. Žmogaus reakcija, atsakas į virusą, su kuriuo žmogus niekada nebuvo susitikęs, gali būti labai audringa.
Visos šios ligos, kurias minėjome: maliarija, čikungunija, Dengė, Vakarų Nilo karštligė ir kitos hemoraginės karštligės paprastai prasideda karščiavimu. Jų inkubacinis periodas vidutiniškai trunka savaitę. Daugiausia – dvi, išskyrus Ebola virusą, kurio inkubacinis periodas gali trukti iki trijų savaičių.
Grįžus iš egzotinių kelionių – atogrąžinių, paatogąžinių kraštų, kuriuos minėjau, ir pajutus pirmuosius tų egzotinių ligų požymius (karščiavimą, bėrimą, galvos skausmą, kitą negalavimą), būtina kuo skubiau kreiptis medicinos pagalbos. Gydytojui būtina pasakyti, kurioje šalyje viešėjote, keliavote ar dirbote ir kada iš tos šalies grįžote. Nuo epidemiologinės situacijos, ligos anamnezės daug sėkmingiau priklauso ligos nustatymas ir jos gydymas.
