Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susirūpinęs skambina Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas iš miego kelia Europos Sąjungos užsienio politikos vadovą Javierą Solana. KGB buvęs generolas, dabar - apaštalo šv. Andrejaus fondo ir Rusijos nacionalinės garbės centro atstovas Vladimiras Jakuninas anksčiau jį ordinu už nuopelnus Lietuvai apdovanojusiam prezidentui Valdui Adamkui rašo graudų laišką.
Visi jie reikalauja pasmerkti ir padėti jiems sudrausminti buvusią Maskvos okupuotą , o dabar jos neklausančią mažytę nepriklausomą valstybę Estiją. Rusijos Dūmoje svarstomas pasiūlymas su Estija nutraukti diplomatinius ryšius. Maskvos meras Jurijus Lužkovas skelbia neįsileisiąs Estijos gaminių, jo piliečiai demonstruoja prie Estijos ambasados, neleisdami niekam iš jos išeiti, grasindami net ją nugriauti.
Daug Rusijai vadovaujančių politikų ruošia arba skatina demonstracijas prieš Estiją kituose miestuose. Estijos sostinėje Taline nuo balandžio 26 vakaro vyksta riaušės, kurių padarinys (šį straipsnį rašant)– apie pusantro šimto žmonių sužeista, vienas nuo žaizdų miręs, 800 areštuotų. Neramumai plečiasi ir į kitus miestus, ir dar didesniems ruošiamasi artėjančios sovietų pergalės prieš nacizmą šventės proga. Taigi – didelis politinis šurmulys Rytų Europoje, pirmas tokios apimties po Sovietų sąjungos subyrėjimo. Kas ir kodėl čia pasidarė? Geras klausimas. Tačiau yra ir geras, tikslus atsakymas, tik kažin ar daugelis žmonių, tarp jų – ir įtakingų, net ir Vakarų pasaulio valstybėse vadovaujančių politikų norės jį pripažinti. Nes tai, nors ir tikrovė, neginčytina istorija, bet gal net daugumai šių politikų yra labai nemaloni, kurios jie, santykiaudami, bet vėl tiksliau – net nuolaidžiaudami Maskvai, nenori matyti. O ji - labai paprasta.
Estams jau seniai nusibodo ir įgriso kasdien patiems matyti ir gausiems Talino lankytojams užsieniečiams aiškinti apie jų sostinės vidury, ant kalvos, ryškiai matomoje vietovėje, stovinčią sovietų kareivio bronzinę skulptūrą, vaizduojančią Estijos išlaisvintoją, kai tikrovėje ji yra žiaurios sovietų okupacijos priminimas. Todėl jau seniai buvo puoselėjama mintis šią okupanto atstovo statulą iš ten pašalinti.
Ir pagaliau, nebegalėdami daugiau su šia padėtimi apsikęsti, tautiečių spaudžiami, Estijos valstybės vadovai ryžosi taip padaryti, bet, kaip visa eiga rodo, derama pagarba Antrajame pasauliniame kare žuvusiųjų karių atžvilgiu, nepaisant kurioje pusėje ir dėl kurio tikslo jie būtų kovoję, paminklą perkeliant į Karių kapines. Taigi ten, kur tokie atmintiniai rodiniai priklauso. Tačiau rusams užmojis netiko, ir, estams pradėjus jį vykdyti, 2007 m. balandžio 26-tos vakare Taline, paminklo aplinkoje, kilo riaušės. Nors šiandien dar neaišku, kur jų pradžia, bet gal ir netoli nuo tiesos pirštų dūriai į Maskvą, nes jas pradėjusių girtų jauniklių išsišokimai estų tvarkingos policijos pastangomis būtų baigęsi tą pačią naktį ir nebūtų sulaukę tokio Maskvos atkirčio bei Rusijos politikų pastangų patraukti bent jau Europos sąjungos dėmesį ir sukelti tokį didelį tarptautinį triukšmą. O šis triukšmas kelia jau daug klausimų ir dar daugiau neaiškumų, ypač dėl vakariečių atsiliepimo, įskaičiuojant ir Lietuvą. Kaip mūsų valdžia atsiliepė? Ar taip, kaip reikėjo?
Atsakymas aiškus - ne. Ir tai yra dar vienas didelis nesusipratimas. Tarp daugelio tokių per praėjusius porą metų. Jau penktadienio, balandžio 27-tos, rytą prezidento, premjero ir užsienio reikalų ministro rankos turėjo būti ištiestos į telefonus pokalbiams su atitinkamais Estijos vadovais ir nedvejojant pareikštas jiems pritarimas, „Lietuvos ryte“ (2007 04 30) rašo Marius Laurinavičius. Panašiai teigia ir dienraščio vyr. red. pavaduotojas Rimvydas Valatka. “Esame įsitikinę, kad šiuo metu, kaip ir Baltijos valstybių išsivadavimo iš sovietų okupacijos metu, Lietuva, Latvija ir Estija turi itin susitelkti solidarumui, todėl mūsų valstybė per savo aukščiausius pareigūnus turėtų nelūkuriuodama išreikšti solidarumą Estijai” – penktadienio rytą sakė konservatorių vadovas Andrius Kubilius, pasiuntęs laišką “seseriškai” Estijos partijai.
Panašūs pareiškimai tviska ir kituose tinklapiuose. Tik kur toji Lietuvos valdžia slypi? Kol kas išgirdom tik prezidento Valdo Adamkaus pritarimą, bet irgi labai diplomatišką, politiškai atsargų, nors į jį kreipęsis Valdimiras Jakuninas buvo net nemandagiai, tiesiog įsakomai, provokuojantis. Jis liepė Lietuvos prezidentui „pakilti aukščiau politinio tendencingumo ir vadinamojo europietiško solidarumo ir išsakyti aiškų nepritarimą Estijos valdžios sprendimui išmontuoti Kario išvaduotojo paminklą ir iškasti sovietinių karių, žuvusių kovoje su fašizmu palaikus”. Estijos sprendimas “sulaukė neadekvačios Rusijos politikų reakcijos… Sovietų armija neatnešė laisvės Baltijos šalims, tad ar galima smerkti Estiją, jeigu sovietų karių palaikai iš centrinės Talino aikštės bus perlaidoti kapinėse” - buvo Adamkaus atsakymas į šio ruso aukšto laipsnio kagebisto įžūlų nurodymą. Tikslesnis atsakymas būtų buvęs okupacijos priminimas ir “kario išvaduotojo” tikruoju vardu pavadinimas, nes šie stiprūs, pikti Maskvos kaltinimai Estijai kaip tik tokio priminimo baime ir remiasi. Juk šis “bronzinis kareivis” Taline, vienoje iš Baltijos valstybių sostinėje, Kremliui, pagal jo dabartinių vadovų nuolatinį skardenimą pasauliui, buvo akivaizdžiausias šių tautų neva išlaisvinimo iš nacių okupacijos liudininkas, jų istorinės klastotės atrama. Jeigu mes, buvusi Sovietų sąjunga, dabar jos paveldėtoja Rusija, būtume buvę Estijos okupantai, tokio paminklo savo sostinėje estai tikrai netoleruotų, kiekvienu metu, savo akies nė nemirktelėję, galėjo drožti pasauliui į akis Vladimiras Putinas ir jo pakalikai. O dabar – toji klastotė, bent viena tikrai didelė jos dalis, jau velniop. Tad kaip galima nesiusti? Ir čia jau nebe Kremliaus vadovų jautrumas žuvusiems kariams, kurių lavonų pilni Rusijos laukai, ir jų palaidojimu niekas nesirūpina, bet tik sena Rusijos imperinė politika. Dar bjauriau - čia žuvusių karių panaudojimas savo naujiems kėslams. Jeigu ir ne fiziškai okupacijai, tai artimųjų kaimynių ekonominei ar kitokiai “globai”. Dėl to tad ir norėtųsi ne tik prezidento, bet ir premjero, užsienio reikalų ministro, net ir Seimo pirmininko viešų pareiškimų Estijos naudai. Stiprių ir aiškių.
Žiniasklaidoje paskelbtas Latvijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimas aiškina, kad paminklo perkėlimas ir karių perlaidojimas yra Estijos vidaus reikalas, todėl ir šiam užmojui kliudantys vandalai turi būti patraukti teisman. Gerai, bet kur prezidentės Vaira Vyke Freiberga žodis? Tokiu jautriu reikalu kaip šis buvusio okupanto paveldėtojo Rusijos atžvilgiu visos trys Baltijos valstybės turi būti vieningos, puoselėjančios vienodą politiką, ir labai apgailėti reikia, kad taip nėra. Šiandien bėdose su Rusija - Estija, o rytoj gali būti ir Lietuva. Sakykim, nutarusi ant Žaliojo tilto Vilniuje dar tebestovintį sovietinį palikimą perkelti į Grūtą, kur iš tikrųjų tos skulptūros ir priklauso, o jų vietoje pastatyti keturių Lietuvos partizanų stovylas. Iš tikrųjų tik taip ir reikėtų padaryti. Į Grūtą reikia nugabenti ir okupanto palikimą Palangoje, ir visus kitus, pakeičiant juos irgi paminklais tose vietovėse kovojusiems partizanams. O Vilniuje, Lukiškių aikštės vidury, pastatyti pagrindinį paminklą visiems Lietuvos partizanams, taip išryškinant istorinę tikrovę.
Balandžio 30-tą Estijos žiniasklaida pranešė, kad “bronzinis karys” Karių kapinėse jau sumontuotas ir gali būti lankomas. Belieka pastatyti tik sieną užnugaryje ir baigti tvarkyti aplinką. Taigi užmojis kaip ir baigtas. Tačiau nei Estijoje gyvenantys valstybės priešininkai rusai, nei Rusijai vadovaujantys politikai Maskvoje nurimti nežada.
Rusijos Dūma nutarė imtis ir politinių, ir ekonominių priemonių, į Taliną atsiuntė delegaciją, nors Dūmos narys Michailas Margelovas rusus ramina, patardamas “nekirsti iš peties”. Tad ir Lietuvos politikams reikės ir stipresnių pareiškimų, ir paveikesnės diplomatinės veiklos. Estijos naudai. Ir, neduok Dieve, estus nuviltumėm. Tai būtų niekada neatleistina nuodėmė.
“Amerikos Lietuvis”, www.alietuvis.com
