Prasideda naujas Lietuvos valstybės laikotarpis. Teisėsaugos robotai įvykdė teismo valią. Mergaitė perduota tai, kurios sprendimai galiausiai lėmė daugybę mirčių ir suirutę visuomenėje.
Įtarimų virtinė
Vieno teismo sprendimu pedofilijos byloje Laimutei Stankūnaitei neleidžiama atstovauti Drąsiaus Kedžio dukrai, nors net marsiečiams aišku, kad mergaitė galėjo būti prievartaujama tik sutinkant motinai. Kito teismo sprendimas įvykdytas be skrupulų.
Pareigūnų kumščiu per moralę smogusi teisėsauga sudrebino net pilietiškai mirusią visuomenės dalį. Palengva išsisklaidžius nuomonių audros sukeltoms mintims tapo akivaizdu: vienoje pusėje susispietė iš Lietuvos žmonių mokesčių išlaikomos ir tarpusavyje glaudžiai susijusios teisėsaugos struktūros, valstybinės valdžios institutai, kitoje – sutrikusi ir suglumusi visuomenė.
Apgailėtini pagyrūnai
Policijos gyrimasis apie operacijos vykdymą buvo iki dangaus. Tikri Lietuvos sūnūs. Šaunuoliai, gerai pasiruošę šimtai ginkluotų policininkų sudorojo kelias dešimtis malda besiginančių moterų ir vaikų.
Spaudos konferencijoje istorinės pergalės prieš visuomenę pakylėti vyrai nepamiršo paminėti, esą šturmo metu „dviem smūgiais į galvą“ Neringa Venckienė sužalojo vieną ginklais apkabinėtą pareigūną. Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad nuo vaiką ginančios moters rankos beveik žuvusiam kariui priklauso kompensacija. Tokia pas juos tvarka.
Puikaus pareigūnų darbo rezultatas – iš namų išnešta klykianti mergaitė, kuri per kelias minutes „tampa“ laiminga šalia naujų artimųjų: motinos Laimos ir plikagalvio iš miglos atsiradusio ir netrukus dingsiančio advokato. Kai tik pinigų upelis nuslūgs.
Sąžinė: kur ji?
Yra toks padorumo matas – sąžinė. Ši dvasinė vertybė atgimimo laiku vedė žmones į priekį, vėliau patyrė Kryžiuočių ordino likimą.
Banalu, bet sąžinė valstybės valdymo srityje dirbančius robotus verčia žmonėmis, o tai kelia grėsmę sistemoms.
Valstybinių institucijų įcentrinė trauka – galia ir pinigai. Dirbantiesiems sąžiningai įsijungia išcentrinės jėgos. Toks nelaimėlis sviedžiamas lauk.
Kauno vaiko teisių darbuotojos Anželikos Vežbatavičiūtės sąžinė liepė sustabdyti mergaitės klyksmus.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė merginą paskelbė kalta, o Garliavos budėtojus išvadino gauja ir žmonėmis, kuriems būdinga tam tikra diagnozė. Kuri iš jų ir kokia sąžine vadovavosi?
Sistemų robotams žmogiški jausmai nepažįstami. Generalinė vaikų gynėja vienoje televizijos laidoje prisipažino verkusi žiūrėdama Garliavos įrašus. Ne... ne dėl mergaitės klyksmo, žmonių maldų ar Laimutės Kedienės kančios. Ašaros vilgė vaikų viršininkės veidą matant ir džiaugiantis, kad vykdomas teismo sprendimas. Ką čia bepridursi.
Manau, mūsų politikai yra bailiai. Manau, E. Žiobienė liks dirbti ir dar primals žmonių likimų.
Šiandien Lietuva traumuota dėl teismo sprendimo vykdymo. Tokiais veiksmais visuomenės pasąmonėje pareigūnų armija padėjo pamatą košmarui: storapilvis dėdė naudojasi vaiku, prokuroras klausia tėvo, „koks tau skirtumas, ką ten jai kišo“, o teismą, kurio sprendimo vykdymas E. Žiobienei kelia tokių gilių jausmų, pasiekia tuščias baudžiamosios bylos aplankas.
Pacituosiu profesorių, teisininką Valentiną Mikelėną: „Jeigu teisė nėra grindžiama morale, sunku tikėtis, kad tokios teisės bus laikomasi ir kad ji bus gerbiama. Teisė, neturinti moralinio pagrindo, yra visuomenės svetimkūnis.“
Pasakyta sąžiningai ir drąsiai. Teigiu dar drąsiau. Gyvename tokioje išvystytoje teisinėje valstybėje, kurioje jau žmonės tapo svetimkūniais.
Pasirinkimas nedidelis. Pralaimime – emigruojame, geriame, vagiame iš valstybės, leidžiame menininkais save laikantiems žmonėms tyčiotis iš prezidentės ir savo šalies. Arba laimime – grąžiname valstybę sau.
