Ji jau dešimt mėnesių dirba Vokietijos pabėgėlių viešbutyje, mokosi geležinės kantrybės ir akis į akį susidūrė su tais, apie kuriuos pastaruoju metu kalba visas pasaulis.
Ankstų rytą viešbutyje ramu, tačiau maloni tyla neužsitęsia. Jau septintą valandą į valgyklą sugūžia būrys jaunų vyrų, kai kurie iš jų – su šeimomis. Pabėgusius nuo karo iš karto atpažinsi. Jie stebina savo ramybe arba priešingai – greitai praranda pusiausvyrą. Tik emociškai nukentėjusių, kaip sako lietuvė, viešbutyje mažai.
„Sunkiausia suvokti, kad didžioji dalis atvyko dykaduoniauti, nevertina jiems teikiamos pagalbos. Nori vis daugiau ir daugiau. Reikalauja. Ne prašo, o reikalauja visko, ko, jų manymu, jiems reikia“, - pasakoja lietuvė.
Tik Karinos istorija toli gražu neprimena nelaimingos emigrantės pasakojimo, nes apie savo laikiną darbą pasakoja šypsodama, kartais vos tramdydama pyktį ir su puikiu lašeliu ironijos.
„Reikėjo nuo kažko pradėti persikrausčius gyventi į kitą šalį. Darbo ieškojau taip, kaip ir visi tai daro: skelbimai, patarimai, forumai, draugai, pažįstami. Kas ieško – tas randa“, – šypsosi pašnekovė.
Šlapinasi lifte
„Kas sunkiausia? Paaiškinti žmogui, kuris kalba tik arabiškai, kad į „tosterį“ negalima dėti sumuštinių su sūriu“, - juokiasi 25-erių metų mergina.
Pusryčiams pasibaigus Karina rūpinasi valgyklos patalpomis, plauna, kuopia. Kaip pati sako, patalpos turi blizgėti.
Apie pirmą valandą prasideda darbų įvairovė, kurią pasigirti galėtų retas. Kartais Karina keičia patalynę, kartais priima maisto siuntas ar užsakinėja buitinę chemiją.
Darbas gerai apmokamas, nereikalauja didelių fizinių jėgų, tačiau dirbti galėtų tikrai ne kiekvienas. Vienus nuo tokio išbandymo galėtų atbaidyti europiečiams nesuprantama kultūra. Mat čia jau nieko nestebina, jei vaikai šlapinasi tiesiog lifte ar netramdomai laksto.
„Musulmonai savo vaikų negali barti, negali duoti per užpakaliuką. Atrodo, kad jie absoliučiai nenutuokia, kaip reikia auklėti vaikus“, - tik apie viešbučio lankytojus kalba mergina.
Kenčia ir mokytojai
Kadangi didžioji dalis nemoka kalbos, Karina su jais bendrauja angliškai, vokiškai, rusiškai ar gestais. Tik lietuvė pastebi, jog dažnas pasirenka nesuprasti.
Metus Vokietijoje gyvenanti lietuvė taip pat mokosi kalbos, tačiau, priešingai nei pabėgėliai, už kalbos kursus turi susimokėti. Atvykėlių pamokas apmoka valstybė, tačiau Karina pastebi, kad beveik per metus didžiosios dalies kalbų gebėjimai nelabai pasikeitė. Tad dažnas renkasi nelankyti pamokų arba nesimokyti.
„Mokytoja man skundėsi, kad dauguma dėstytojų nenoriai moko pabėgėlius, nes su jais sunku. Cituoju: „Pasakiau jam, kad nekalbėtų klasėje arabiškai, nes atėjo mokytis vokiečių. Taip pat klasėje yra ir kitų tautybių mokinių, o tai jų atžvilgiu nėra gražu“. Po šio įvykio mokytoja gavo laišką ir buvo vos ne apkaltinta rasizmu“, - pasakoja Karina.
Lietuvė prisimena, kad kita mokytoja dažnai nerasdavo kėdės. Ją mokiniai naudodavo kojoms užsikelti ar rankinėms pasidėti.
Prabanga vietinius stebina
Atvykėliai atsisako taikstytis su vidinėmis trijų žvaigždučių viešbučio taisyklėmis, skaityti arabiškai parašytą naudojimosi buitine technika instrukciją. Ir, kaip sako lietuvė, vadovaujasi filosofija: „Nežinau, kaip veikia, sugadinsiu, gi valstybė apmokės“.
„Patalpose uždraustas rūkymas, bet jie neketina taikstytis su tokiomis „siaubingomis“ sąlygomis. Nebijo net 50 eurų baudos. Žinoma, stengiamės viską spręsti kuo sklandžiau, bet kartais tenka kviesti policiją“, - pasakoja mergina.
70-80 proc. viešbučio lankytojų sudaro jauni vyrai iki 30 metų. Dauguma pabėgėlių iš Sirijos, tačiau viešbutyje taip pat gyvena atvykėliai iš Pakistano ar Palestinos. Pagyvenę Vokietijoje kelis mėnesius, susitvarkę reikiamus dokumentus, jie stengiasi atsivežti ir savo šeimas.
Tad apribojimus dirbti turintys pabėgėliai dienas leidžia žiūrėdami televizorių, žaisdami kortomis ar vaikščiodami po parduotuves. Dažnas iš rankų taip pat nepaleidžia cigaretės, nors Vokietijoje šis žalingas įprotis – tikra prabanga.
„Tad gyvena geriau nei Lietuvos pensininkai“, - nusijuokia Karina.
Keistis nesiruošia
Visgi jaunai merginai sunku patikėti, kad Lietuvoje dirbanti mama uždirba vos 400 eurų per mėnesį, kai pabėgėliai tokius pinigus gauna dykai. Kadangi didžioji dalis lėšų gaunama iš padidėjusių mokesčių, pastebimas vis labiau augantis vokiečių nepasitenkinimas. Ir tikrai nepadeda dažnai nepagarbus pabėgėlių poelgis.
„Susidarė toks įvaizdis, kad didžioji dauguma atvyko iš kaimų, kur nėra ne tik buitinės technikos, bet ir elementaraus bendravimo etiketo. Jie neraštingi ir nelinkę prašyti patarimo net savo tautiečių. Cituoju: „Šitas jogurtas neskanus, atnešk man kitą, kad rytoj būtų tas didelis“, - atsiduso Karina.