Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė pastebėjo, jog kasmet auga smurto prieš vaikus rodikliai – praėjusiais metais vaiko teisių gynėjai susilaukė keliasdešimties tūkstančių pranešimų. Anot I. Skuodienės, užfiksuojami atvejai ko gero tėra tik ledkalnio viršūnė.
„Ką mes matome – smurto skaičiai prieš vaikus visuomet auga, kasmet apie 20-30 proc. Vaiko teisių gynėjai mano, kad smurto yra gerokai daugiau nei rodo skaičiai. Paskutinius metus stebime ne tik smurtą iš suaugusiųjų, bet stebime augančius smurto tarp vaikų skaičius. Tai apima ir patyčias, fizinį smurtą, net ir seksualinį smurtą“, – kalbėjo I. Skuodienė.
Pasak I. Skuodienės, užfiksuojamų atvejų skaičius gali didėti ir dėl to, kad visuomenė aktyviau reaguoja į smurto atvejus, vis dažniau juos atpažįsta. Kaip didelį proveržį jį įvardijo vadinamą Matuko reformą, priimtą 2017 m. vasarį po to, kai vienoje šeimoje buvo nužudytas ketverių metų berniukas. Pagal projektą buvo uždraustas visų formų smurtas prieš vaikus, sugriežtinti tėvams keliami reikalavimai.
„2017 m. vasario 14 d. Seime buvo priimtas sprendimas uždrausti visų rūšių smurtą prieš vaikus – fizinį, seksualinį smurtą, nepriežiūrą. Visuomenė tampa aktyvi pranešdama, reaguodama“, – sakė I. Skuodienė.
„Visais paskutiniais dešimtmečiais smurto tarp mūsų yra nemažai, tik turbūt išmokome jį atpažinti ir stabdyti. Tiesa, daugiau kalbu apie suaugusiųjų smurtą“, – pridūrė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė.
Maždaug kas šeštas yra patyręs seksualinį smurtą, patyčias – dauguma
Cituodama 2021 m. Mykolo Riomerio (MRU) universiteto atlikto tyrimo duomenis, I. Skuodienė pabrėžė, jog 18-24 m. amžiaus jaunimo tarpe, 16 proc. apklaustųjų teigė patyrę seksualinį smurtą – didžioji dalis iš savo bendraamžių, draugų. Jiems teko patirti ne fizinį priekabiavimą, bet ir nepageidaujamų vaizdų siuntimą, kuris taip galėjo sukelti sunkius jausmus.
Tikėtina, jog realūs skaičiai gali būti ir didesni, mat pripažinti apie patirtą smurtą neretai trukdo visuomenėje egzistuojančios stigmos.
I. Skuodienės teigimu, vis jaunesnio amžiaus vaikai linksta prie smurto.
„Po karantino sugrįžus į klases matome, kad ne tik paaugliai, bet ir jaunesnio amžiaus vaikai yra linkę fiziškai smurtauti. Ir ne vienam vaikui, net ne dešimtims, prireikė medicininės pagalbos po fizinio išpuolio“, – kalbėjo I. Skuodienė.
Orijus Gasanovas – atvirai apie patyčias ir patirtą smurtą
Diskusijoje dalyvavęs žurnalistas, TV laidų ir radijo vedėjas, keliautojas Orijus Gasanovas papasakojo tiek apie savo patirtis mokykloje, tiek apie tai, ką šiandien girdi iš jaunimo. Jis teigė, jog vaikai ne visuomet supranta, kaip atpažinti tiek seksualinį smurtą, tiek kitas smurto formas.
„Kaip smurto – ne. Aš manau, kad daug vaikų to ir nesupranta, kad prieš juos emociškai ar seksualiai smurtauja. Tai būna įpinta į formą, kuomet vaikui tai tampa kasdienybe.
Mano patirtas smurtas buvo įvardijamas kaip patyčios, o aš tuomet niekaip neįvardijau. Dėl tamsesnio gymio mane vadino čigonu, juodašikniu. Aišku, aš supratau, kad tai nėra normalu, bet neįvardijau kaip smurto“, – pasakojo O. Gasanovas.
Tiesa, laidų vedėjas pasakojo, jog dažniausiai fiziškai gintis netekdavo.
„Gal kelis kartus esu už save fiziškai kovojęs. Bet pagrindinis ginklas, kuris padeda kovoti – sugėdinimas“, – paaiškino O. Gasanovas.
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Umberto Masi vertinimu, beveik kiekvienas jaunas žmogus yra patyręs patyčias.
„Sakyčiau, kad beveik bet kuris jaunas žmogus yra patyręs vienokias ar kitokias patyčias. Aš pats jas patyriau gal daugiau jaunesniame amžiuje“, – svarstė U. Masi.
Psichoterapeutė – patyčios susijusios su „savo“ ir „svetimo“ atpažinimu
Psichologė, psichoterapeutė Doc. dr. Asta Adler paaiškino, jog patyčios yra gana kompleksiškas, sudėtingai paaiškinamas reiškinys. Vis dėlto, ji įvardijo kelias priežastis, skatinančias patyčias.
„Patyčių fenomenas yra gana sudėtingas, bet jis susijęs su agresija – kaip mes nuleidžiame agresiją į kitus, kaip mes atpažįstame savą ir svetimą. Svetimą galima atpažinti ir pagal odos spalvą ir pagal tai, kad štai visi paaugliai nedirba, o ši mergaitė dirba.
Jeigu turi kitokią nuomonę, reiškia yra kvailas. Tai yra primityvus būdas pakelti savo savivertę, nuleisti įtampą, kurios mano manymu, šiuo metu yra siaubingai daug“, – aiškino A. Adler.
A. Adler nuomone, patyčios ir kitos smurto formos yra greitesnis būdas tvarkytis su sukylančiu pykčiu ir kitomis neigiamomis emocijomis, tad nepilnamečiai neretai pasirenka elgtis būtent taip, o ne ieškoti kitų efektyvesnių būdų, kaip suvaldyti emocijas.
„Yra daug paauglių, kurie nežino kaip tvarkytis su emocijomis. Arba jiems atrodo, kad tie būdai veikia ne taip greitai, kaip norėtųsi. Jeigu kažkam trinktelėjai – labai greitai nuleidi savo jausmus, bet jei nori išmokti medituoti, groti, ar dar kažką daryti – tam reikia žymiai daugiau pastangų“, – pastebėjo psichoterapeutė.
Įvardijo, dėl ko tyčiojasi dažniausiai
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Umberto Masi įvardijo kelias aplinkybes, dėl kurių kiti mokiniai tyčiojasi labiausiai. Nors dažnai manoma, kad patyčios susijusios su finansine padėtimi yra labai dažnos, U. Masi teigimu, tai nėra pagrindinė patyčių priežastis.
„Kiek man teko kalbėtis, pagrindinės priežastys, dėl kurių yra tyčiojamasi – lytinės tapatybės ir lyties klausimai, negalia ir šeimos padėtis – ar tėvai yra išsiskyrę. Lietuvos jaunimo organizacija fiksuoja, jog šeimos pajamos gali būti patyčių šaltinis, bet tai nėra vienas iš trijų dažniausių“, – vardijo U. Masi.
Laidų vedėjas O. Gasanovas pastebėjo, jog patyčios dėl išsiskyrusių tėvų buvo dažnos dar sovietmečiu.
„O aš maniau, jog tik mano mokykloje buvo įprasta slėpti, kad tėvai yra išsiskyrę. Man atrodė, kad gal tai tik tais laikais buvo gėda, bet pasirodo iki šiol yra gėda.
Pas mus iš to išplaukdavo ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, jei šeima išsiskyrusi, mokykloje gaudavai nemokamus pietus. Tai kas valgydavo nemokamus pietus, buvo pasmerkiami aukščiausiu lygiu“, – kalbėjo laidų vedėjas.
„Man jie priklausydavo, bet aš jų nevalgydavau, nes nenorėjau prirašytas prie lūzerių“, – pridūrė O. Gasanovas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės tokie pasakojimai per daug nenustebino – ji pridūrė, kad skyrybos neretai yra vienas iš pagrindinių įtampos šaltinių šeimoje.
„Ką mes matome po karantino – kodėl yra daugiau smurto, patyčių? Nes vaikai du metus išbuvę namuose su įvairiomis įtampomis, konfliktais, jie tam tikra prasme nebemoka, ar nebežino kaip būti. O smurtas yra viena iš buvimo formų“, – sakė I. Skuodienė.
Tiesa, I. Skuodienė pabrėžė, jog tėvai privalo padėti vaikams išgyventi neigiamus jausmus, susijusius su įtampa šeimoje.
„Manau, kad tai yra suaugusiųjų atsakomybė – padėti išbūti, atkreipti dėmesį į vaiką, tai kas vyksta, koks procesas vyksta šeimoje. Ar tai yra konfliktas tarp tėvų, ar tai yra skyrybos. Užčiuopti ir nepalikti vaikų užribyje“, – reziumavo I. Skuodienė.
„Vaikai ateina į savo klasę, į savo bendruomenę ir savo pykčiu, elgesiu siunčia kitam žinutę – kad jam jiems trūksta pagalbos, pasikalbėjimo, gilesnės pagalbos. Mes suaugusieji, privalome padėti vaikams išbūti sudėtingose situacijose“, – pridūrė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė.
Pateikė ir galimus sprendimus
Diskusijos metu, buvo aptarta ir ką reikėtų daryti, norint mažinti patyčių mastą Lietuvoje, ugdymo įstaigose ir ne tik. Diskusijos dalyviai sutiko, jog sunku įsivaizduoti pokyčius be bendruomenės įsitraukimo, tarpusavio dialogo.
„Aš sakyčiau, kad bendruomenės ar įsitraukimo laipsnis gali turėti reikšmingą įtaką tarpusavio bendravimui. Toje bendruomenėje, kur bus įprasta domėtis, kaip kitas jaučiasi, patyčių veikiausiai bus mačiau“, – mintis apibendrino U. Masi.
Psichologė, psichoterapeutės Doc. dr. Asta Adler nuomone, kol kas nepakankamai nuveikta siekiant paaiškinti, kodėl vaikų skirstymas į savus ir svetimus gali būti pavojingas.
„Mes nuveikėm supratimo prasme – bandymo reguliuoti, atpažinti. Bet tai nereiškia, kad nėra agresijos, savas/svetimas atpažinimo. Man teko girdėti, kad yra klasių kur visų tėvai išsiskyrę ir tiems kurių tėvai nėra išsiskyrę yra gėda pasakyti, kaip yra iš tiesų“, – kalbėjo A. Adler.
Vis dėlto, specialistę džiugina didėjančios vaikų galimybės atpažinti smurto formas.
„Vis dažniau girdžiu, kaip vaikai sureaguoja į patyčias. Susidūrę su patyčiomis, jie pasako- tai yra patyčios. Manau yra nuostabu, kad išmokome vaikus atpažinti patyčias“, – džiaugėsi psichoterapeutė.
Specialistė taip pat atkreipė dėmesį ir į suaugusiųjų sveikatą, mat anot jos, jie turi būti pasiruošę padėti vaikams. Vis dėlto, praktikoje neretai būna kitaip, mat ir patys tėvai yra pavargę, perkrauti problemomis.
„Reikia kalbėti ir apie suaugusiųjų savijautą. Jeigu tėvams ir patiems sunku, naivu tikėtis, kad jie ras resursų padėti vaikui. Tada jeigu vaikas susiduria su problemomis, tėvams neretai atrodo, kad jiems visko yra per daug. Ir tikrai stebime tokį fenomeną kaip tėvų perdegimas – suderinti darbą, kitas veiklas ir taip yra gana sunku, bet kai prasideda problemos, tai tampa dar sunkiau“, – liudijo psichologė-psichoterapeutė.
Ji taip pat pabrėžė, jog palaikanti aplinka nebūtinai turi būti tik tėvai.
„Man gal norėtųsi išplėsti – svarbu ne tik tėvai, bet apskritai aplinkos turėjimas, kuri yra atramos šaltinis. Tai gali būti kiti draugai, kurie nesityčioja, o padeda atstovėti. Tai gali būti kiti suaugę, veiklos, kurios patinka, paties sprendimai ieškoti kitų veiklų, užsiėmimų. Žinoma, yra lengviau, kai turime su kuo tartis. Ir tėvai dažnai yra tai, kuo norėtųsi pasitikėti. Bet labai svarbu nenusiminti, jeigu neišeina pasitikėti tėvais ir ieškoti kitų išeičių“, – pabrėžė A. Adler.
„Dabar yra tokia praktika, kad vaikams švietimo įstaigoje padeda rasti vadinamus safe persons (liet. saugūs žmonės). Jis galėtų būti atrama, kuomet yra sunku“, – pridūrė I. Skuodienė.
Diskusijos pašnekovai taip pat pastebėjo, jog dažnai į pagalbos linijas kreipiamasi tik ypatingai sunkiais atvejais – neretai sudaromas įspūdis, jog
„Turime pabrėžti, jog pagalbos linijos nėra skirtos tik išprievartavimų ar kitais ribiniais atvejais. Išsikalbėjimas yra svarbiausias dalykas. Kaip žurnalistas susiduriu su tokiomis situacijomis žmonėms susiduriant su sudėtingomis situacijomis labai padeda išsikalbėti“, – pastebėjo O. Gasanovas.
O štai I. Skuodienė pabrėžė, jog verta kreiptis į vaiko teisių liniją, kur konsultuotis galima ir anonimiškai. Neretai toks išsikalbėjimas gali vėliau padėti sulaukti ir profesionalesnės pagalbos.
„Aš dar paminėčiau vaiko teisių liniją, galite konsultuotis ir anonimiškai. O jeigu konsultantai matys, kad yra pažeidžiama tam tikra orumo riba, jie tikrai registruos vaiko teisių pažeidimą“, – pridūrė I. Skuodienė.
