Paaiškinimų, kodėl musų ūkį ištiko krizė, kas ją paskatino, yra įvairiausių.
Tai ir vietiniai bankai, kurie dalijo kreditus, paskui staiga nustojo lengvai skolinti, ir išorinis poveikis. Teigiama, kad mūsų nuosmukį sąlygojo pasaulinė krizė, taip pat valiutų valdybos modelis – kadangi litas susietas su euru, sunku devalvuoti litą. Kalti ir JAV finansininkai, norintys perdalyti turtą, ir išpūstas nekilnojamojo turto kainų burbulas, ir „naktiniai“ mokesčiai, kurie ne pagerino, bet pablogino padėtį ir pan.
Mano požiūriu, Lietuvos ūkio nuosmukio svarbiausioji priežastis kita. Pabandysiu ją apibūdinti.
Pirmiausiai reiktų pabrėžti , kad krizės yra įprastas reiškinys pasaulio ūkyje. Jų buvo daug ir įvairių. Kitose šalyse žmonės prie jų įpratę ir psichologiškai pergyvena tai lengviau negu Lietuvoje.
Pagrindinė krizių priežastis ta, kad verslininkai ar namų ūkių tvarkytojai investuoja, neturėdami tikslios informacijos, kaip tos investicijos sugrįš . Jie vadovaujasi savo lūkesčiais ir intuicija, bet negali numatyti, kokios kainos bus ateityje, kokia bus paklausa ir pasiūla, nes ateities rinkų dar nėra. Tai nereiškia, kad žmonės visada klysta. Kadangi, darydami sprendimus apie ateitį, jie vadovaujasi praeities informacija, be to mėgdžioja tuos, kuriems pasisekė, tai susidarius kritinei mėgdžiotojų masei ir prisisotinus paklausai resursai neretai investuojami neefektyviai – ten, kur jie atsipirkti nebegali.
Teigiamas krizių poveikis tas, kad jos perorientuoja žmonių veiklą ir padeda racionaliau paskirstyti išteklius. Po krizės išlieka stipriausios ir sveikiausios įmonės. Silpnos arba tos, kurios nereikalingos žmonėms, turi pasitraukti.
Olandijos pamokos
Ekonomikos istorijoje žinomas reiškinys – vadinamoji „olandiškoji liga“ (angl. Dutch disease).
Atradus Šiaurės jūroje naftos bei dujų, septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjus jų gavybą, Olandijos vyriausybė nutarė už gamtos išteklius gautas lėšas panaudoti kitiems ūkio sektoriams stiprinti. Per palyginti trumpą laikotarpį į šiuos sektorius buvo įlietos didelės pinigų masės.
Netikėtai rezultatas buvo visai priešingas, negu tikėjosi Olandijos valdžia. Prasidėjo infliaciniai procesai. Olandijos įmonių konkurencingumas tarptautinėse rinkose nusmuko, valiuta sustiprėjo ir remiamų sektorių eksportas sumažėjo. Pasirodė, kad lengvai gaunami pinigai ne padėjo įmonėms, bet joms pakenkė, nes įmonės investavo ekstensyviai – į esamų technologijų ir produktų plėtrą, bet ne inovatyviai – į naujas technologijas ar produktus, nes pastariuosius visų pirma dar reikia sukurti.
Kitais žodžiais tariant, pasirodė, kad ne tik kapitalo trūkumas, bet ir jo perteklius gali būti kenksmingas ekonomikai. Lengvai gaunami pinigai ir išleidžiami lengvai. Viena iš priežasčių, kodėl Norvegijoje vyriausybei kasmet leidžiama panaudoti ūkyje tik kelis procentus iš naftos gaunamų pinigų, yra panašių kaip Olandijoje procesų baimė.
Ką tai turi bendro su Lietuva, taip pat su mūsų kaimynais latviais bei estais? Po 2000 m. pinigai sparčiai plaukė į mūsų šalį. Vien Lietuvoje veikiantys bankai 2009 m. pradžioje buvo paskolinę bemaž 70 milijardų litų. Iš to skaičiaus apie 7 milijardai buvo bankų akcininkų nuosavybė, apie 38 milijardai – bankų indėlininkų lėšos. Kiti 25 milijardai – bankų pasiskolinti iš užsienio.
Be to, Lietuvos įmonės bei valstybė dar skolinosi tiesiogiai iš užsienio. Apytikriais duomenimis –dar 50-60 milijardų.
Yra ir kitų sunkiau apskaitomų skolinimosi būdų, paplitusių mūsų krašte: prekiniai kreditai arba mokėjimų atidėjimai, kuriuos Lietuvos įmonės gauna iš savo užsienio partnerių, tiesioginis lizingas iš užsienio ir t.t.
Bendra visų Lietuvos ūkio subjektų skola praėjusių metų pradžioje buvo 130-150 milijardai litų. Įvertinus tai, kad ne visi skolinimosi būdai yra apskaityti, ji, ko gero, yra dar didesnė.
Ar tai daug, ar mažai?
Lietuvos BVP 2008 metais siekė apie 111 milijardų. 2009-aisiais statistikai priskaičiuos, matyt, kokius 90 milijardų.
Mūsų skolos viršija mūsų metinį BVP pusantro karto, o gal ir dar daugiau. (Statistikoje labiau įprasta lyginti vyriausybės skolą ir BVP. Čia palyginta visų ūkio subjektų skola, norint pabrėžti reiškinio mąstą.) Kai kurių pasaulio valstybių, pvz., JAV skolos viršija BVP dar daugiau kartų, tačiau mūsų skolos išaugo labai greitai, o kitų šalių – per dešimtmečius.
Mes tampame stipriai prasiskolinusia šalimi. O skolas reikės grąžinti ir dar palūkanas sumokėti. Nors griežtų ribų, kiek galima skolintis, nėra nustatyta, vis dėlto ekonomistų veikaluose fiksuojama, kad turėtų būti pusiausvyra tarp bendrų šalies investicijų ir santaupų. Pagal šį kriterijų mes galėjome skolintis apie 40 milijardų litų arba 3 ar 4 kartus mažiau, negu pasiskolinome. Tiesa, toks skaičiavimas yra paviršutiniškas, nes svarbiausia, ne kiek pinigų išleidžiama, o kaip: ar efektyviai, ar greitai sugrįžta išleisti pinigai, ar jie duoda naudos? Didelius pinigų srautus visada sunkiau suvaldyti, bet tai įmanoma.
Atsakyti, ar skolintos lėšos Lietuvoje panaudotos efektyviai sudėtinga – reiktų nagrinėti atskirus ūkio sektorius ar net projektus ir juos bandyti vertinti. Taip darant sunku išvengti subjektyvumo, bet mes pabandysime įvertinti keletą sričių.
Daugiau kaip 20 milijardų litų pasiskolino gyventojai būstui pirkti ar statyti. Tai sudaro trečdalį bankų paskolintų pinigų. Didžioji šios sumos dalis skirta butams daugiabučiuose pirkti. Kai kurie nekilnojamojo turto įmonių atstovai agitavo statyti vis daugiau butų, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra mažai gyvenamojo ploto. Vienam gyventojui tenka 24-25 kv.m, o vidutiniškai Europoje – virš 40 kv.m; turtingose valstybėse dar daugiau: Vokietijoje – virš 50, JAV – virš 60.
Ar jie buvo teisūs?
Neperspektyvios statybos
Lietuvoje butų ir namų yra daugiau negu šeimų (vadinamųjų namų ūkių). Todėl aktualesnė problema yra būsto kokybė, o ne kiekis.
Turtingose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse, kur gyventojų tankumas panašus kaip Lietuvoje, daugiau negu pusė gyventojų gyvena individualiuose arba sublokuotuose namuose. Vyraujantis būsto tipas yra mažaaukštis šeimai skirtas namas. Daugiabučiai paprastai statomi didmiesčių centruose kaip apartamentai turtingiesiems arba socialiniai būstai vargšams atokesniuose rajonuose.
Mūsų šalyje daugiau kaip du trečdaliai žmonių gyvena daugiabučiuose, daugiausia tarybiniais metais pastatytuose stambiaplokščiuose namuose. Mūsų vidutinis būstas, ko gero prastesnis negu socialiniai būstai, tarkime, Vokietijoje.
Ir tokie projektai kaip „Perkūnkiemio“ kvartalas Vilniuje ar daugiabučiai Fabijoniškių šiaurinėje dalyje, į kuriuos „įsūdyta“ milijardai litų, tik pratęsė tarybinę tradiciją statyti pigiai, statyti kvadratinius metrus, bet ne būstą žmonėms. Kodėl žmonės pirko čia butus, kiek jie permokėjo, ar jie turėjo iš ko rinktis – atskira tema.
Mano nuomone, būtų pasielgta toliaregiškiau, jeigu, užuot forsavus daugiaukščių statybą, didžiausiuose miestuose būtų buvę suformuoti keli dideli sklypai mažaaukščiams namams, juose nutiestos komunikacijos bei keliai, ir tie sklypai parduoti gyventojams.
Nauda būtų keleriopa. Pigesni sklypai būtų ne tik suformuotuose masyvuose bet ir aplinkui. Žmonės būtų „pratinami“ prie namų, o ne butų. Tai būtų signalas savivaldybėms, ypač Vilniaus, kad jų teorijos ir politika, neva mūsų miestai "nekompaktiški", nėra teisingos. Beje, tai padaryti ir dabar nevėlu.
Bent jau mano nuomone, daugiabučių gyvenamųjų namų statyba tokiu mastu, koks buvo Lietuvoje paskutiniais metais, ilgalaikės perspektyvos požiūriu yra neracionali. Pavyzdžiui, Berlyne ir kai kuriuose kituose Rytų Vokietijos miestuose jau griaunami tiek senos, tiek naujos statybos daugiabučiai, nes juose žmonės nebenori gyventi.
Be gyvenamųjų namų mūsų miestuose per paskutinius keletą metų pristatyta daug biurų pastatų bei parduotuvių. Čia bėdos mažesnės. Matyt, jų pastatyta daugiau negu reikia, kadangi buvo moki paklausa. Biurai pastovės neužpildyti keletą metu, prekybos centrai neturės nuomininkų, bet tai bus juos stačiusiųjų , o ne visuomenės problema. Galbūt bankrutuos keletas projektų vykdytojų, pastatai pereis į kitų savininkų rankas, bet po kelių metų jie bus panaudoti. Galų gale, dar įmanoma pakeisti prekybos centro ar biuro patalpų paskirtį. Jei nebūtų krizės ir biurai dar keletą metų būtų statomi tokiais pačiais tempais, tai pasekmės būtų skaudesnės – kai kuriuos statinius tektų pertvarkyti arba nugriauti.
Tokią pačią išvadą, ko gero, galima padaryti ir apie kitas sparčiai besiplėtusias ūkio sritis. Galbūt keletui gerai tvarkomų įmonių, kurios paėmė dideles paskolas ir staigiai pasikeitus situacijai bankrutavo (kaip atsitiko „Narbuto“ baldų fabrikui), pavyktų grąžinti skolas. Bet, aišku, kad norinčių skolintis būtų dar daugiau, bankrotų – irgi daugiau.
Nors ir keistai skamba, reiktų sakyti, kad yra gerai, jog krizė prasidėjo praėjusiais metais. Jei ji būtų prasidėjusi anksčiau – būtų dar geriau. Bet jei mes dar kelis metus būtume gyvenę, kaip gyvenome, tuomet ateityje būtų žymiai sunkiau negu dabar.
Gera žinia yra tai, kad blogų paskolų dar yra palyginti nedaug – jei tik bankai skelbia teisingus duomenis. Tai reiškia, kad Lietuvos piliečiai ir įmonės elgiasi atsakingai. Masinės griūties dar nėra.
Pagrindinė išvada: tai, kad krizė Lietuvoje tokia stipri, nulėmė vidinės priežastys – staigi, bet vienpusė, orientuota daugiausia į nekilnojamąjį turtą, ūkio plėtra paskutiniais metais.
Aišku, įvykiai aplinkui irgi pablogino mūsų padėtį. Visų pirma, pasaulinė finansų krizė prablaivė bankus. Jie pamatė, kad situacija Lietuvos ūkyje pavojinga ir staiga 2008 metų rudenį nustojo skolinti taip lengvai, kaip skolino iki tol.
Šalių, į kurias daugiausiai eksportavome, rinkos susitraukė ar buvo devalvuotos tų šalių valiutos. Tai sumažino Lietuvos įmonių pajamas. Žymiai atsargesni pasidarė skolintojai bei investuotojai iš užsienio. Krizę dar paaštrino ir kitos mūsų ilgą laiką nespręstos ar pačių sukurtos problemos:
1. Per didelės elektros ir kitų energijos išteklių kainos gamybinėms įmonėms. Tai stabdo įmonių – ypač tų, kurių technologijos yra imlios energijai – plėtrą.
2. Per daug reglamentuota, todėl labai biurokratizuota ir korumpuota žemėnaudos sistema.
3. Prastai tvarkomas, neefektyvus viešasis sektorius ir didžiulės jo išlaikymo sąnaudos.
4. Ne pagal galimybes išplėsta pašalpų, pensijų ir kitų socialinių išmokų sistema.
5. Po netikusios reformos neatsigaunantis žemės ūkis.
Vytautas Karpuška
