Ar moterys turi instinktą norui susilaukti vaikų?
Žodis instinktas dažniausiai siejamas su elgesiu, kuriame nėra jokio noro. Tai tiesiog elgesys, nevaldomas jokių norų, kuris pas gyvūnus įsijungia tam tikru metu, veikiant feromonams. Pas visas moteris toks instinktas yra, bet jis nėra tapatus norui turėti vaikų. Kai kurios moterys netgi bijo susilaukti vaikų. Lytinis potraukis nebūtinai reiškia norą turėti vaikų, jis gali maskuoti norą atrasti savo tėvą vyre arba saugumą, arba norą būti globojamai. Lytinis instinktas susijęs su seksu ir pasitenkinimu, bet ne visada susijęs su noru turėti vaikų.
Instinktai neatsispindi psichikoje, jie atsispindi nevalingame elgesyje, pavyzdžiui tam tikromis dienomis moteris rengiasi trumpesnį sijoną, dažniau juokiasi, taisosi plaukus. Taip jos elgiasi per ovuliaciją. Bet jeigu tuo metu jų paklausi ar ji jaučia didesnį lytinį potraukį ir ar ji stipriau nori susilaukti vaikų, ji atsakys, kad ne. Tiesiog tomis dienomis, jos kūnas instinktyviai ruošiasi susilaukti vaikų. Tai nesąmoningas dalykas ir noruose neatsispinti.
Anksčiau didelė dalis moterų sakydavo, kad nori susilaukti vaikų ir atėjus tam tikram amžiui susilaukdavo. Dabar vis dažniau pasigirsta žodžiai, kad vaikams dar ne laikas, kad svarbiau karjera, kas tai lemia?
Čia reikėtų kalbėti ne apie lytinį ar motinystės poreikį, o apie savigarbos jausmą, kuris susideda iš dviejų dalių: už ką pats žmogus save gerbia ir už ką jį gerbia aplinkiniai. Aplinkiniai šiuo metu žmogų gerbia už tai, ką diegia žurnalai, tai reiškia, kad reikia turėti tam tikrą rinkinį savybių: liekna sportiška blondinė su išsilavinimu, turinti gerą darbą. Šitas rinkinys garantuoja, kad moterį pavadins normalia ir susitvarkiusia. Tai normatyvas, susijęs su išorine pagarba, bet tai nereiškia, kad moteris gerbs pati save. Ji gali negerbti savęs viduje, bet ji turės išorinius atributus dėl kurių aplinkiniai ją pavadins normalia.
Ką visuomenė laiko normaliu, priklauso nuo istorinio laikotarpio. Pavyzdžiui, 1950-aisiais JAV buvo laikotrapis, kurio metu buvo išaukštinama motinystė, iš visų amerikiečių moterų buvo tikimasi, kad jos gimdys. Vėliau 1980 – 1990-aisiais atsirado karjeros siekiančios moters idealas, o 2000-aisiais – naujasis konservatizmas, kurio metu keliamas moters, derinančios darbą su vaikų auginimu, idealas. Šie laikotarpiai atsispindi ir madoje. Jeigu 1980 – 1990 m. atsirado trumpa juoda suknelė ir švarkas su padidintais pečiais, tai 2000 m. vėl pradėjo grįžti sentimentalūs rūbų motyvai, papuošimai, nėriniai.
Kodėl laikui bėgant visuomenėje formuojasi tokie skirtingi idealai?
Tai nepriklauso nuo santvarkos ar ekonomikos, tiesiog yra tokie periodai, kai staiga moterų žurnalai ar jų draugės ir tėvai pradeda sakyti: „Vaikeli, pirmiausia – karjera“, o vėliau ateina laikai, kai kokios draugės sako: „Aš tai gimdysiu jau trečią vaiką, nes vaikai svarbiausi gyvenime“. Tada nesvarbu kokie moters instinktai ir kur ją traukia, ji pradeda tarnauti egzistuojančiam normatyvui. Taip dažniau daro jaunesnio amžiaus moterys, kai jos dar gali rinktis ar gimdyti vaikus, ar siekti karjeros. Kai moteris vyresnė, normatyvai silpsta: jei moteriai 35 metai, ją veikia ne normatyvai, o suvokimas, kad ji negalės gimdyti, kai jai bus 45.
Išorinės sėkmės pasiekimas, tai yra karjeros sėkmė, labai retai patenkina moterį ne tik vidinės savigarbos, bet ir laimingumo prasme. Išorinis pripažinimas svarbu, bet jis nusileidžia tai įtakai, kurią daro moters vidinė savigarba. Su amžiumi moteriai pradeda rūpėti, ar ji savimi patenkinta, ar gyvena savo gyvenimą, ar kažkieno primestą, ar dirba darbą, kurį mėgsta, ar ne, ar gyvena su tuo žmogumi, kurį myli, ar ne. Kuo moteris yra arčiau keturiasdešimtmečio, tuo dažniau jai kyla vidiniai klausimai, o iki 25-erių labiau veikia išoriniai normatyvai, vyraujantys visuomenėje.
Tad galima sakyti, kad dabar vyrauja normatyvas, kad reikia padaryti karjerą, nusipirkti butą ir tik tada gimdyti vaikus?
Taip, nes jei moteris to nepadarys, ji jausis nenormali, tai yra nukrypusi nuo normatyvo. Ji gali sau pasakyti, kad ji yra kitokia, pagimdyti vaikų anksčiau, bet tai bus savotiškas iššūkis, nes visi žiūrės į ją kaip į ne visai normalią, ir galvos, kad gal viskas įvyko netyčia.
Jei motinystė nėra instinktas, tai kodėl yra karjeros moterų, kurios visiems atrodo sėkmingos ir išoriškai laimingos, o grįžusios namo, jos verkia į pagalvę, kad nesukūrė šeimos?
Dažniausiai jos verkia, nes praleido kažkokį savo šansą, tai yra dalis tarnystės išoriniams normatyvams. Nes išoriniai normatyvai daugeliui žmonių daro gerokai stipresnį poveikį nei galėtume pagalvoti. Jiems svarbiau kaip jie atrodo prieš kitus ir jų neįtikinsi, kad iš tiesų žmonės labiau žiūri į savo, o ne aplinkinių gyvenimus.
Dažnai būna taip, kad nors moteris sėkmingai siekia karjeros, bet neturi vaiko, kiti žmonės jai reiškia užuojautą.
Taip dažniausiai būna, kai moteriai virš trisdešimt arba artėja ketvirtas dešimtmetis. Taikomas toks normatyvas, kad iki trisdešimties turi siekti karjeros, o iki keturiasdešimt būtinai pagimdyti vaiką. Tokie visuomenėje nusistovėję normatyvai ignoruoja moterų poreikius. Juk yra įvairių moterų, tarp jų, pavyzdžiui, ir mokslininkių. Jūs turbūt niekada nesužinotumėte apie Jurga Ivanauskaitę ar Mariją Kiuri, kuri atrado radį, jeigu jos būtų pavyzdingos mamos. Bet normatyvas to nepaiso, jis yra labai nelankstus, jis sako, kad iki keturiasdešimties turi būti susitvarkiusi karjerą ir susilaukusi vaiko. Jei iki keturiasdšimties to neturi, tai iškrenti iš normatyvo ir į tave žiūri kreivai, klausia ar turi problemų, rūpinasi, ar tau nereikia gydytis, rekomenduoja kokią vaisingumo kliniką. Tai normatyvas – siekis suvienodinti visus žmones, kad jie elgtųsi taip pat.
Iš ko kyla tokie normatyvai?
Žmonės sąmoningai to nenori. Normatyvai negimsta atskiros galvose, tai socialinės psichologijos reiškinys. Jie susidaro kolektyviniame prote, kuris susidaro sujungus visų žmonių protus. Kolektyvinis mąstymas yra nelankstus ir primityvus. Jei žmogus yra individualistas, jis nepaiso kolektyvinio proto, pavyzdžiui, todėl Einšteinas niekada nesirūpindavo savo šukuosena, jis nesilaikė normatyvų ir gyveno kaip jam patinka. Užsienio dainininkės irgi rengiasi kaip joms patinka, o Lietuvoje popgrupės dažniausiai visos vienodos. Kolektyvinis protas verčia visas plaukus nusidažyti baltai, apsivilkti trumpą suknelę ir kartoti kokią madingą frazę.
Ar toks noras neišsiskirti iš minios, nėra atėjęs iš gamtos?
Gali būti. Tai būdas apsaugoti žmogų nuo išnykimo, sakant: „daryk kaip mes“. Nepaisant to, anksčiau ar vėliau žmogus pradeda suvokti, kad jis yra individas. Dažniausiai apie amžiaus vidurį normatyvai tampa nebe tokie svarbūs. Atsiranda diskomfortas ir žmogus ima savęs klausti, ar jis gyvena savo gyvenimą, ar tik atlieką kažkokį primestą vaidmenį, o tada permąsto ar jis gali keisti darbą, padėtį ir panašiai. Dėl to dažnai moterys keičia šukuoseną, stilių, ima domėtis nauja religija ir pradeda daryti ne tai, ko reikalauja visuomenė, o tai, ko jos nori pagal prigimtį.
