Nežinia, ar čia veikia planetos, ar kitos mistinės gamtos jėgos, tačiau darganotas, tikro žiemos speigo stokojantis sausis sukelia keistą protų nestabilumą, kuris pasireiškia radikaliais pasisakymais, aštriomis nuomonėmis, nesivaldymu ir nesitaikymu.
Šnekėjimo iš tiesų daug. Dargi daugiau negu veiksmų. Seimas toliau šoka kadrilį aplink „garo katilą“ – atominės elektrinės įstatymo projektą. Rytą valdančioji dauguma lyg ir sutaria su opozicija, vakare A.Kubilius bėdoja, kad koalicija tik nuduoda, jog derasi su konservatoriais, ir atmeta suderintą projektą. „Liūtas“ toliau tampomas už ūsų, o Rusijos žiniasklaidoje visokie „ekspertai“ atvirai šaiposi: kur jūs, lietuviai, dingsite be energijos...
Gerokai vandenį sudrumstęs Algirdas Paleckis išmestas iš socialdemokratų partijos. Sako, kad jis to ir siekė. Keliskart įspėtas politikas niekaip neužsičiaupė, nes buvo įsitikinęs, kad iš kompartijos laikų paveldėtas „demokratinis centralizmas“ yra ir šios iš anos per LDDP išbujojusios partijos principas. Dabar beliko centralizmas. Tai reiškia, kad gali turėti nuomonę kiekvienu klausimu, tačiau ją pasilik sau. Kai 1991 metas Aukščiausioje Taryboje įkurtoje improvizuotoje TV studijoje (pastatai Konarskio gatvėje buvo okupuoti) tiesioginiame eteryje tuometinio nuo TSKP atskyrusios LKP vadovo A.Brazausko partiją pavadinau „supelijusia“, tas baisiai įsižeidė ir ilgai tą akmenį nešiojosi užantyje. Dabar anas gyvybingas ir ėdrus pelėsis iškilo paviršiun: jis graužia ir socialdemokratų partijos pamatus. Neklusnūs partiečiai netoleruojami, jie šalinami, kad neužkrėstų tariamos monolitinės vienybės. Taip suprantama partinė drausmė.
Gali pasirodyti, kad teisinu A.Paleckį. Anaiptol. Jo nusišnekėjimai ar meno, ar „Lietuvos ryto“, ar „liūto“ klausimais galbūt verti psichiatrų tyrimų. Valdančiųjų kantrybės taurę jis perpildė, kai uždarame LSDP tarybos posėdyje vietoj savęs atsistatydinti pasiūlė G.Kirkilui: „Gediminai, tu nebevaldai situacijos partijoje ir Vyriausybėje. Tu turi pasitraukti“. To buvo per daug. Vis dėlto kirba abejonė, ar maištininkas buvo jau toks neteisus, kalbėdamas apie įsigalinčią oligarchiją, „anksčiausiai pabundančio“ dienraščio amoralų veidą (dabar jis įgavo dar ir panašią į „Vakaro žinių“ išvaizdą“), elitinio meno išskirtinumą ir atgrasumą, pagaliau – apie socialdemokratų puvimą iš vidaus.
Aišku, kad jų lyderiai bijojo, jog A.Paleckis savo nusišnekėjimais išsprogdins partiją iš vidaus. Dar sovietiniais laikais vienas kolega taip aiškino savo ketinimus įstoti į TSKP: aš šitą partiją susprogdinsiu iš vidaus. Bandė: partijos sekretoriui jis pareiškė, kad komunistus pastatys prie sienos ir pereis su „kalašnikovu“... Tokių anarchistinių poelgių dabar reta. Tačiau A.Paleckio buvimas LSDP gretose būtų pridaręs daugiau žalos. Kita vertus, pašalintas iš partijos jis taip pat galės šūkauti, tačiau tai bus šūkavimas į užsitrenkusius tvirtovės vartus.
Dar vienas aukšto rango politikas, praleidęs diplomatams įprastą progą patylėti, - užsienio reikalų ministras. Kovo gale 55-rių sulauksiantis P.Vaitiekūnas nežinia, ar horoskopinio Avino ženklo, ar ženklų iš Rytų paveiktas, ėmė kalbėti nei šį, nei tą. Valstybės vadovas V.Adamkus sako viena, o užsienio reikalų ministras – kita. Prezidentas ragina Rusiją pripažinti sovietinės okupacijos faktą ir atlyginti okupacijos žalą, P.Vaitiekūnas lepteli, kad Rusija nekalta dėl Lietuvai padarytų skriaudų, o tik turi paveldėtus kažkokius mistinius įsipareigojimus, tad reikalavimas atlyginti žalą - nesavalaikis. Radikalieji Dūmos deputatai tuojau pasigavo tokius nusikalbėjimus-nesusikalbėjimus ir V.Adamkaus raginimus pavadino šizofrenija. Tad kas iš mūsų valstybės politikų serga šia psichikos liga?
Ministras nusišnekėjo ir tuomet, kai pasamprotavo, kad Lietuvai nereikia bevizio režimo su JAV, nes esą Amerika tik ir nori „nudrenuoti“ mūsų protus pas save. Kitaip sakant, visos mūsų pastangos išplėsti Šengeno erdvę dar ir už jūrų marių, dažno viltis pamatyti pasaulio ir gal kiek pagerinti savo gyvenimą nubraukiamos lyg Pilypo iš kanapių išlindusio ministro leptelėjimo? Su nerimu laukiu, kai patyręs diplomatas, neduok Dieve, prasitars, kad Stalinas buvo talentingas vadovas, kad V.Putino vizitui į Lietuvą nepasiruošėme mes, kad Davoso forumas nevertas Vilniaus dėmesio ir pan.
Neduok Dieve!
Bet štai Madride vykusiame pirmajame metiniame Civilizacijų aljanso forume ministras, pabrėžęs tautų ir civilizacijų dialogo būtinumą ir pristatęs Lietuvos, kaip įvairiatautės valstybės, istorinę patirtį, atrodo, nenusišnekėjo. Bent jau viešai nereiškė savo nuomonės.
Ačiū Dievui!
Suprantama, Prezidento ir ministro darbų ir žodžių vienybė – tai ne socdemų monolitas. Jie abu gali drąsiai sakyti savo nuomonę. Tačiau vieši pareigūnai, į kurių frazes ypač įsiklauso užsienis, turėtų atsakingai ją skelbti, pasverti kiekvieną žodį. Galų gale Vyriausybė, bent jau užsienio politikos srityje, privalo įsiklausyti į šalies vadovo teiginius. Visokius nesusiklausymus godžiai filtruoja vietiniai ir Rusijos ideologai. Štai ir dabar tais nusišnekėjimais interneto svetainėje „Regnum.ru“ gudriai manipuliuoja Kremliui ištikimas politologas Viktoras Olžičius, paskelbęs straipsnį „Lietuva 2007: grįžimas į SSRS“. O gal iš tikrųjų grįžtame?
O kol Lietuvoje vyksta tokia „abrakadabra“, vis dažniau girdisi Uspaskicho, Borisovo, Pakso, Romanovo pavardės. Jie kopia į populiarumo reitingus, tampa tikrais būsimų rinkėjų traukos centrais, jais domisi bulvarinė žiniasklaida. Kas gali paneigti, kad kada nors vienas iš jų kalbės iš aukščiausios valstybės tribūnos?
Toks finalas būtų mūsų politikų nusikalbėjimo ir nesusikalbėjimo kaina.
