Kiek vertos trys dienos Kanarų salose? Ar vertos piniginės? Tokį klausimą sau uždaviau, kai išlipusi iš lėktuvo Gomeroje pasigedau savosios...
Po dviejų valandų linksmo pasivažinėjimo salos keliukais, nusprendžiau troškulį numalšinti buteliu kokakolos. Ir ką gi? Sumokėti neturėjau kuo!
Tik naktį atskridau į Gran Kanariją, o kelionę po salas pradėjau šįryt skrydžiu Gran Kanarija-Gomera. Smagu, ką čia ir besakysi... Dar sykį žvilgteliu rankinėn – piniginės ten nėra. Viltis – kvailių motina: išverčiu visus daiktus lauk, net galvą įkišu vidun, apčiupinėju kiekvieną kampą, kad įsitikinčiau, kad JOS tikrai nėra.
NĖRA.
Panika. Liūdna. Akys apsiblausia, nebematau nei palmių, nei Atlanto, praeina net noras atsigerti... Vakar lyg tyčia į piniginę susikroviau asmens dokumentus, kelias kreditines korteles, vairavimo ir darbo pažymėjimus ir dar nemenką sumą pinigų, nes iš Kanarų keturioms dienoms turiu skrist į Vokietiją, o ten net apsipirkti ketinau... Ir še tau - jau pirmą dieną be pinigų! Sudie mano Eurai Eureliai... Gerai dar, kad asmens tapatybės kortelė kišenėje - mane dar galima IDENTIFIKUOTI.
Čiumpu mobilųjį ir puolu skambinti į miniatiūrinį Gomeros oro uostą. Esu nuo jo toli – miške. Ką čia veikiu? Su penkiais naujais kolegomis iš Skandinavijos apžiūrinėju gamtos resursus... Turėčiau džiaugtis, bet liūdna man, deja... Oro uosto TETULĘ kitame laido gale karštai įtikinėju, kad mano piniginė kažkur TO, o gal ir KITO oro uosto teritorijoje, o gal – lėktuve. Balažin... Jei atsiras, maloniai PRAŠOM INFORMUOTI. Tetulės balsas nuramina: tuoj apieškos, praneš rezultatus... Tą patį išdėsto ir atsiliepęs DĖDĖ iš Gran Kanarijos oro uosto.
Oi, pamiršau! Juk reikia pranešti BANKUI, kad užblokuotų mokėjimo korteles. Vėl šoku ieškoti telefono. Po valandėlės sumaištis smegenyse aprimsta. Bankai informuoti, kortos užblokuotos, grynųjų pinigų nė cento neturiu. Ir bala jų nematė – bandau susitaikyti su netektimi, tačiau nesiseka. Liūdna kažkaip. Beveik bloga. Automobilis rieda vešliais vulkano šlaitais, penki kolegos krykštauja iš laimės, bet aš pro stiklą nieko nematau. Gomera pajuodo, susitraukė, nutolo ir galop visai nustojo egzistuoti. Telefonas tyli. Kolegų beveik nepažįstu, tik prieš porą valandų sutikau Gran Kanarijos oro uoste. Raminuosi, kad bent nakvynės ir skrydžiai iš anksto apmokėti. O pastarųjų nemažai – vienuolika per tris dienas... Tik va visa bėda: kaip Vokietijoje iš vieno miesto pervažiuot į kitą darbo reikalais, kai neturi nė cento, o drabužiai ir bagažas autostopui nepritaikyti? Neatsirasi gi prieš BALTUS žmones lyg Pilypas iš kanapių, aplamdytu kostiumu ir nuo greitkelio atlinguodama, lagaminą ridendama...
Staiga lyg iš giedro dangaus TRINKTELI mintis, kad mano TURTAS guli lėktuve po kėde. Prisimenu, kaip traukiant iš rankinės fotoaparatą, kažkas negarsiai dunkstelėjo ant grindų, bet buvau per daug užsiėmusi, kad tai pastebėčiau – kur kas svarbiau buvo nufotografuoti iš vandens kyšančias vulkanų keteras.
Vėl puolu prie telefono ir iš naujo skambinu abiems oro uostams. Beveik rėkiu į ragelį:
- Žinau! Žinau! Piniginė lėktuve po kėde! Tik paimkite ją nuo grindų...
Tačiau gerų žinių nėra:
- Ką jūs, lėktuvas jau išskridęs! Per dieną jis suskraido keturis reisus, o prieš kiekvieną reisą valomas. Bet personalas nepranešė apie jokius radinius... Gerai, gerai, patikrinsime dar kartą...
Jaučiuosi lyg pamišėlė. Argi galima ispanų personalą šitaip STATYTI ANT AUSŲ? Gal ir nepadoru, tačiau tai PASKUTINIS ŠANSAS.
Nusiraminu... Prabyla SĄŽINĖ. Skaičiuoju savo NUODĖMES. Gal gatvėje bobutei išmaldos pagailėjau? Gal kam mažai atsidėkojau? Gal esu per daug GOBŠA? Nuo ATLYGIO nepabėgsi...
Vakare policijos skyriui paruošiu pareiškimą su dingusių daiktų sąrašu ir pridedu adresą, kuriuo juos atsiųsti... Ir iš kur tas IDIOTIŠKAS naivumas? Deja, atsakyti negaliu... Sąrašą paduosiu rytoj oro uoste, nes jau iš ryto suplanuotas skrydis į Hierro salą.
Lyg iš pareigos dar sykį paskambinu į oro uostą.
- Taip, taip! Patikrinome dar kartą! – atsiliepia balsas iš apsaugos skyriaus. – Taip, du kartus! Valytojai irgi nieko nerado...
Ryte įžengusi į oro uostą iš karto lekiu prie Kanarų oro linijų langelio. Vos spėju prisistatyti, o tarnautoja jau mosikuoja rankomis:
- Neradom tavo daiktų, neradom... Lėktuve nieko nėra!
Puolu prie apsaugos darbuotojo, kad įteikčiau piniginės aprašymą su adresu, kur ją atsiųsti, jei NETYČIA atsirastų.
- Nėra. Ieškojom! - kratosi iš tolo ir net nenori imti mano popieriaus lapo.
Netenku vilties, ir, prišokusi prie trečio oro uosto tarnautojo, dabar jau – policininko, įbruku popierių jam į ranką...
- Galbūt atsiras...
Šis, pasirodo, irgi jau informuotas apie įvykį. Ramiai susilanksto lapą, ir, įsidėjęs į kišenę, lyg tarp kitko paklausia:
- O koks buvo lėktuvas, su žaliom ar mėlynom linijom?
Toks klausimas galutinai pribaigia. Nespėju atsakyti, kad vakar išlipant ne linijų spalva man buvo galvoj.
- Ne, ne šitas, - pats atsako į savo klausimą, svajingai žiūrėdamas į vienintelį oro uosto aikštėje stovintį mėlynajuostį lėktuvą. - Vakar ryte buvo kitas...
Padėkoju Chavierui (perskaitau jo vardą švarko atlape) už šilumą, supratimą ir už leidimą pakalbėti... Bent jau iš Chaviero susilaukiau supratimo... Tačiau pokalbiu mėgaujuosi neilgai, nes nuo vartų plyšauja oro uosto personalas ir liepia skubėti į lėktuvą.
Aikštės asfaltu lėtai pėdinu į mėlynajuostį lėktuvą. Tą patį, į kurį ką tik su Chavieru žiūrėjome pro langą. Šiandien jo reisas – į Hierro, mažiausią Kanarų salą. Įlipu vidun. Kolegė švedė liūdnai šypteli:
- Nejaugi neisi pažiūrėt po kėde?
Jaučiuosi klaikiai kvailai, bet dėl ramios sąžinės einu į tą pačią vietą, kur sėdėjau vakar, skrisdama iš Gran Kanarijos į Gomerą. Prie kėdės akimirkai sustingstu: po ja guli mano piniginė. Atidarau. Viskas vietoj – ir dokumentai, ir banko kortelės, ir eurai...
