FIBA pasaulio čempionatas Filipinuose, Japonijoje ir Indonezijoje vyks 2023 m. rugpjūčio 25–rugsėjo 10 d. Lietuvos rinktinė Pasaulio taurės atrankoje per 8 rungtynes iškovojo net 7 pergales ir kelialapį į finalinį pirmenybių etapą gali iškovoti jau artimiausiame FIBA rinktinių „lange“ lapkričio mėnesį.
Neabejojama, kad atranką Lietuvos rinktinei pavyks įveikti, tačiau kaip priartėti prie išsvajotų ir išsiilgtų medalių?
Paskutiniai medaliai didžiuosiuose rinktinių krepšinio turnyruose buvo iškovoti 2015 m. Europos čempionate, kuomet Jono Kazlausko vadovaujama rinktinė pasipuošė Senojo žemyno sidabru. Dar niekada nesame išgyvenę taip ilgai trunkančio medalių bado, o trys iš eilės pralaimėjimai didžiųjų turnyrų aštuntfinaliuose bei nepatekimas į Tokijo olimpines žaidynes krepšinio šimtmetį mininčiai lietuvių tautai optimizmo taip pat nepridėjo.
Vis tik jokios tragedijos neįvyko – „EuroBasket 2022“ turnyre su geriausiomis žemyno rinktinėmis kovojome taškas į tašką, o pataisius kelis esminius niuansus į kovą dėl medalių galime sugrįžti jau kitąmet vyksiančioje Pasaulio taurėje.
Žemiai esantys teiginiai yra subjektyvi nuomonė, su kuria galima sutikti, jai prieštarauti ar tiesiog ignoruoti.
Lietuvos rinktinė nepajėgi laimėti savo puolimu
Europos ir pasaulio krepšinio realijos rodo, kad laimintį krepšinį kuria perimetro žaidėjai, kurie ir yra didžiausios ir sėkmingiausios žvaigždės klubiniame ir rinktinių krepšinyje. Taip, turime Eurolygos kalibro žaidėjus – vis dar jaunus ir milžinišku tempu tobulėjančius Roką Jokubaitį, Igną Brazdeikį bei savo karjeros zenite esančius Marių Grigonį, Mindaugą Kuzminską, Roką Giedraitį. Tačiau visi jie puolime turi mažiau talento už Goraną Dragičių, Evaną Fournier, Maodo Lo, Franzą Wagnerį ar Dennisą Schroderį.
Visas 4 rungtynes Europos čempionate pralaimėjome ketvirtojo kėlinio pabaigose išvaistę turėtą persvarą. Keturi kartai – ne atsitiktinumas, o tendencija. Ji sako, kad net stebuklingai iš toli pataikant M. Kuzminskui, net turint patyrusį paskutinių sekundžių meistrą M. Grigonį ar prie rinktinės sėkmingai pritapusį I. Brazdeikį, mes nesugebame laimėti rungtynių.
Tuo metu rinktinės aukštaūgiai Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis apylygių rungtynių pabaigose nėra sprendėjai ir pirmos opcijos, kurioms patikėtum lemiamą ataką.
Žaidėjams ir treneriams į situaciją reikia žvelgti adekvačiai ir priimti realybę, kad elitinės Europos rinktinės savo sudėtyje turi daugiau talento puolime. Neverta bandyti rungtynių ar tuo labiau čempionatų bandyti laimėti puolimu.
Perspektyviems perimetro žaidėjams, tarkime, U20 Europos vicečempionams Mantui Rubštavičiui (rezultatyviausias visų pirmenybių krepšininkas), Augustui Marčiulioniui, juolab U16 Europos čempionams Kasparui Jakučioniui ir Nojui Indrušaičiui priaugti Lietuvos vyrų rinktinės marškinėlius dar reikės mažiausiai kelių metų. Turime skubiai ieškoti kitų kelių, kaip sugrįžti į Europos ir pasaulio elitą.
Rinktinė privalo kokybiškai gintis
Artimiausių metų Lietuvos rinktinei vienintelis būdas laimėti medalius – savo žaidimą konstruoti nuo gynybos. 2022 m. Lietuvos rinktinė tiesiog nesigynė arba tai darė labai prastai. Ilgą laiką į komandos gynybą žiūrėjome kaip į rezervą – žaidimo komponentą, kurį galima pagerinti čempionato eigoje. Vis reikia pripažinti, kad Kazio Maksvyčio komanda šiame Europos čempionate taip ir neišmoko gintis.
Rinktinė į savąjį krepšį vidutiniškai per 6 rungtynes (įskaičiuojant 3 žaistus pratęsimus) praleisdavo 84,5 taško. Atmetus pratęsimus – 78 taškus. Neturint aukščiausio lygio kūrėjų puolime ir norint kovoti dėl aukščiausių vietų šis skaičius yra per didelis.
Norint priartėti prie prizininkų pakylos reikia išsiugdyti gynybinės komandos mentalitetą, tapti parketą „graužiančia“ rinktine, kuri gynyboje netausoja nei savęs, nei varžovų. Kaip tai padaryti? Visų pirma, toną rinktinės žaidimui turėtų užduoti vyriausiasis treneris. Būtent jis turi išsireikalauti iš žaidėjų maksimalių pastangų gynyboje ir nežiūrėti į jų mąstymo klaidas per pirštus.
Reikia pripažinti, kad Kazio Maksvyčio vadovaujamos komandos – Klaipėdos „Neptūnas“ ar Panevėžio „Lietkabelis“ – nors ir pasiekė gerų rezultatų Lietuvos čempionate, niekada nebuvo solidžios gynyboje. Jeigu K. Maksvytis toliau tęs darbus su Lietuvos rinktine, jis privalės tobulėti kaip treneris ir dėti kur kas didesnius akcentus ties gynybinėmis schemomis ir jų išpildymu.
Geroji žinia ta, kad gynyba, skirtingai nei žaidėjų įgūdžiai puolime, didele dalimi yra pastangų, o ne talento klausimas. Iš tikrųjų to siekiant ir dirbant kryptingai, kiekvienas žaidėjas atskirai ir visa komanda gali išmokti gintis ženkliai kokybiškiau. Komanda turi mėgautis žaidimu gynyboje, žaidėjai privalo skatinti vienas kitą būtent gynyboje atiduoti visas jėgas ir „švęsti“ kiekvieną sėkmingą epizodą.
Panašiai, kaip praėjusį sezoną Eurolygoje tai darė sensacingą sezoną žaidusi Kazanės „Unics“ ekipa. Panašiai, kaip praėjusio dešimtmečio pradžioje NBA lygoje gynėsi „Grit n’ Grind“ mentalitetą išsiugdę ir juo pasaulį žavėję Memfio „Grizzlies“ krepšininkai. Panašiai, kaip 2015 m. Europos čempionate su titaniškomis Renaldo Seibučio, Jono Mačiulio ir Manto Kalniečio pastangomis gynyboje Europos čempionato finalą pasiekusi Lietuvos rinktinė.
Šiltnamio sąlygos pasirengimo etape – žalinga praktika
Po dvi rungtynes su Suomija (be Lauri Markkaneno), Estija, Ispanija bei abejotinos vertės mačas su Nyderlandais. Taip atrodė Lietuvos rinktinės kontrolinių rungtynių ciklas besiruošiant Europos čempionatui.
Taip, LKF planas pakito, nes į kitą Pasaulio atrankos etapą nepatekusi Šiaurės Makedonija atsisakė žaisti su Lietuva dvi kontrolines rungtynes, nors buvo tokį pažadą davusi. Kita vertus, kažin, ar rungtynės su šia šalimi, kuri net nepatenka į Europos čempionatą ir tolimesnį Pasaulio atrankos etapą, yra pats geriausias pasirinkimas į medalius besitaikančiai rinktinei.
LKF rinktinei siekė sukurti kuo patogesnes pasiruošimo sąlygas – visos kontrolinės rungtynės, išskyrus išvyką į Ispaniją, vyko Lietuvoje. Mažiau skrydžių, didesnė koncentracija į krepšinį. Šis federacijos noras padėti savo krepšininkams ir suteikti krepšinio mėgėjams daugiau galimybių pamatyti savo mylimą komandą galimai atsisuko prieš pačią rinktinę.
Ilgesnės kelionės lėktuvu, ne visada nepatogios viešbučio lovos, nedraugiškai nusiteikę vietos sirgaliai ir konkurencingi varžovai yra būtent tai, kas priverčia užsigrūdinti rinktinę ir padaro ją atsparia užgriuvus tikriesiems išbandymams čempionato metu.
Kartų kaitą išgyvenanti Ispanija buvo vienintelė rinktinė, su kuria galėjome rimtai pasišpaguoti, o čempionatui prasidėjus buvome įmesti į tikrą mėsmalę – Europos čempionė Slovėnija, olimpinė vicečempionė Prancūzija, ambicingi šeimininkai vokiečiai. Simboliška, kad prieš aštuntfinalio rungtynes K. ,Maksvytis prasitarė, kad nėra gerai per trumpą laikotarpį su tuo pačiu varžovu žaisti 3 kartus, taip netiesiogiai mesteldamas akmenį į LKF sudarytą kontrolinių rungtynių tvarkaraštį.
Žinant „EuroBasket 2022“ sistemą, ankstyvas Lietuvos ir Ispanijos susidūrimas aštuntfinalyje jau prieš čempionatą atrodė kaip gana realistiškas scenarijus, kuris galiausiai ir išsipildė. 25 dienų laikotarpyje sužaidėme 3 rungtynes su ispanais, o rugsėjo 10 d. vykusios rungtynės tapo paskutinėmis Europos čempionate.
LKF aparatui vadovauja patyrę savo srities vadovai ir aukščiausio lygio vadybininkai. Norisi tikėti, kad jie sugebės pripažinti savo klaidas ir kitąmet rinktinės pasiruošimo modelį konstruos taip, kad jis mūsų krepšininkams keltų daugiau iššūkių ir ne pačių patogiausių situacijų aikštėje ar netgi šalia jos.
Viskas mūsų rankose
Nereikia kapoti galvų ar juolab laidoti Lietuvos krepšinio. Tereikia pasiremti išmintimi ir paprasta logika. Jeigu darydamas tą patį septynerius metus iš eilės atsitrenkti į sieną, galbūt metas kažką pakeisti?
Lietuvos vyrų rinktinė turi visas galimybes jau kitąmet varžytis dėl Pasaulio taurės apdovanojimų, o iškovotas medalis atpirktų ir į užmarštį pasiųstų nuo 2015 m. besitęsiantį „tuščią“ periodą.
2009 m. Lenkijoje vykusiame Europos čempionate Lietuvos rinktinė pasirodė tragiškai ir net neišsikovojo teisės dalyvauti 2010 m. vykusiame pasaulio čempionate. Vis tik Lietuvai buvo suteiktas vardinis kvietimas, o be didesnių lūkesių į pirmenybes Turkijoje išvažiavę Kęstučio Kemzūros auklėtiniai namo grįžo iškovoję pasaulio bronzą.
Kartais geriausi dalykai nutinka tada, kai jų nesitiki. Ilgai laukiami medaliai sugrįš, kai adekvačiai įvertinsime realybę ir pagal tai konstruosime savo pergalingą krepšinį. Lietuvos rinktinei iki šio persilaužimo trūksta labai nedaug.
Labai įdomu kodėl rinktinėje nebuvo Donato Motiejūno ? Na o su tais žaidėjais, kurie buvo paimti, tai su visais reikėjo ir žaisti nuo pat pradžių, nes jų "neapšaudžius" po to jau tikrai jais nebesiremsi, ką mes vėliau ir matėm. Arba gal jie niekam tikę ? Tai tuomet kokio velnio juos imt į rinktinę ? Ir lyderiai labiau pailsėtų ir gal nebūtų tokių sunkių pabaigų. Tęsiasi tokia garastiška-kazlauskiška filosofija, kai lyderiai nuvaromi iki visokių mėšlungių, bet gink dieve nesiremiant visu suolu. Tai yra atgyvena ! Toliau, kam tie du bokštai aikštelėj ? Tai gal tuomet penkiais centrais žaiskim ? Tam juk ir yra skirtingos pozicijos, o centrai tegu keičia vienas kitą.
Akivaizdu, kad komanda nebuvo dar labai gerai susižaidusi ir esant kiatai grupei galima buvo gerint žaidimą, o čia ne tik kad grupė tokia, bet dar ir pirmos trys rungtynės su elitinėm komandom ! Štai jums ir rezultatas. O taip tai tikrai gera rinktinė, vat tiktai klaidos, galbūt ne tie treneriai, prastokas pasiruoišimas, bloga taktika ir pan. neleido eiti toliau. Žinoma teisėjavimas irgi žemiau plintuso, dar neteko matyti tokių nesąmonių. Vienose rungtynėse, kur net ir pražangos nesimato skiria nesportinę, o kitose kur akivaizdi nesportinė - nieko...
