Pamename, kaip nekantriai laukdavome neišvaizdaus spausdinėlio „Sąjūdžio žinios“. Laukdavome visi, susaistyti ir pakylėti lemtingos Sąjūdžio žinios.
Nujautėme, kad su kiekvienu nauju leidinio tiražu vis labiau laisvėja okupacijos pančiai, vis labiau stiprėja ryžtas išsilaisvinti. Neabejojome – Sąjūdžio žinios yra ne tik tikros ir teisingos, bet ir teisios, nes teisinga žinia yra teisi, laisvinanti žmones žinia. Tokias žinias ir patys stengėmės skleisti įvairiuose leidiniuose. Vienuose pradėjome anksčiau, kituose – kiek vėliau. Teisinga ir teisu yra laisvinti ir laisvintis iš priespaudos. Vargu ar būtume galėję laisvintis abejodami ar nepasitikėdami laisvėjimą teigusiomis žiniomis, pranešusiomis mums apie Molotovo—Ribentropo paktą ir to sandėrio pasekmes Europai bei Lietuvai, apie Lietuvos okupaciją, prieškario ir trėmimus, pokario pasipriešinimo kovą, apie sovietinės nomenklatūros gyvenimo ypatumus. Skaitydami ir aptarinėdami tas žinias, įsisąmonindami praeitį bei okupacinės dabarties būseną kaupėme jėgas išsilaisvinimui ir laisvės iššūkiui.
Kaip dabar suvokiame anų Sąjūdžio žinių ir jas palaikiusios didžiosios išsilaisvinimo žinios patirtį? Ar ta patirtis dar gyva, ar ji dar palaiko teisingų ir teisių žinių nuovoką? Deja... Išsilaisvinus iš okupacinės priespaudos ir atgavus nepriklausomybę mums teikiamos žinios greit virto politinių kovų ir politinių technologijų įrankiu. Žinios tapo teisingai klaidžios ir patraukliai kliedžios, jose vis labiau ryškėjo jas užsakančių politinis interesas, jau nekalbant apie žiniasklaidoje įsivyraujantį ne žinių, o informacijos verslo imperatyvą – kuo daugiau uždirbti linksmybėmis bei skandalais. Į žinias įvilkta informacija gaminama ir parduodama, sykiu paklausia politikams ir politinių technologijų specialistams preke paverčiant ją vartojančią auditoriją. Žiniasklaida informacines prekes parduoda auditorijai, kurią savo ruožtu parduoda politikams, reklamos ir viešųjų ryšių verslo atstovams. Iš auditorijų, kurių apimtis ir kokybė įvertinama reitingais, pardavimo kyla žiniasklaidos politinė galia. Tad lyg ir nebėra reikalo bei pagrindo kalbėti apie žinių teisingumą, juolab jų teisumą.
Tokį žinių esmės, jų suvokimo ir požiūrio į jas pasikeitimą kuo puikiausiai liudija Lietuvą į žavią ateitį viliojančių nuvesti Liberalų ir centro sąjungos leidinys „Liberalios žinios“. Jau nebeslepiama, kad čia nebus pateikiamos teisingos bei patikimos žinios, o bus skleidžiamos nieko bendra su teisingomis neturinčios liberalios žinios. Tad „Liberalios žinios“ reikšmingos kaip akivaizdus ženklas, nusakantis mūsų kultūrinę ir dvasinę „kelionę“ nuo mus vienijusios ir laisvinusios tiesos bei teisingumo prie žinių pavidalu pateikiamos politinės demagogijos ir sąmoningos apgaulės. O juk tarp tos partijos vadovų ir leidinio redakcijos darbuotojų esama žmonių, kurie buvo susiję su Sąjūdžio žinia ir jai įsipareigoję – Vytautas Bogušis, Gintautas Babravičius. Liberalių žinių įsivyravimas sykiu rodo, jog ne tik politikoje bei žiniasklaidoje, bet ir visuomenės savimonėje nebelieka teisingos ir teisios žinios gairių. Tokią mūsų posąjūdinę dvasinę „kelionę“ dera įvardyti tikrų tikriausiu nuopoliu, už kurį gali tekti brangiai sumokėti, o gal jau ir mokama – vis labiau įsipainiojant į politikų užmetamus įvairių nelaisvės pavidalų pančius.
Naivu būtų manyti, kad šios partijos vadovas, žymus politinio verslo renginių organizatorius Artūras Zuokas ir partijos intelektualinis smegenų centras tokį pavadinimą pasirinko „aptemus protui“ ar ištikus kokiai kitai bėdai - svarstyta, diskutuota, nutarta. A. Zuokas jau ne sykį aiškino būtinumą išlaisvinti politiką iš atgyvenusios moralės bei dorovės pančių. Toks leidinio pavadinimas ir išreiškia tokią „išsilaisvinimo“ nuostatą. Tad galima manyti, kad teisingų žinių, teisingų ir melagingų žinių skirties nuovoka jau visai sunykusi – partijos „protas“ net nenujaučia, kaip jį suvedžioja kalba. Pati kalba „Liberaliomis žiniomis“ siunčia skaitytojams kitokią žinią – būkite atsargūs su jums brukamomis melagingomis, demagogiškomis žiniomis, kurios nebeturi nieko bendra su tiesa ir teisingumu. Pati kalba dar išlaiko žmonių prarandamą tiesos ir teisingumo nuovoką - ji teigia, jog žinia reikalauja teisingo turinio, kad ir koks žalingas jis būtų politikams. Juk jei jau žinios yra liberalios, tai kuo jos skiriasi nuo komunistinių, frontinių, socialdemokratinių ar pornografinių. Visos tokios žinios taip pat liberalios. Beje, komunistinės žinios buvo pateikiamos įvyniotos į „Tiesą“, kuria nebuvo leidžiama abejoti.
Iš sovietinių ir komunistinių žinių laisvinomės pasitikėdami tiesa, kuri laidavo mums minčių ir veiksmų teisingumą be teisumą. Tik neilgai tas laisvėjimas truko – po dviejų dešimtmečių nesusimąstydami ir nerausdami viešai atsiduodame „liberalioms žinioms“. Nebereikia nei tiesos, nei teisingumo, nei teisumo. Net kalbėt apie tai – politiškai nekorektiška. Vienintelis teisingumas ir teisumas – būti valdžioje ar prie valdžios, riekti kuo didesnę valdžios ir politinio verslo pyrago riekę, kurio trupiniais gundomas vadinamasis elektoratas. Su tokiais aiškiais politiniais doroviniais principais lengviau ir patogiau gyventi, jie rodo Lietuvos kelią į svaigią ateitį. Tad ir Sąjūdžio dvidešimtmetis – pati tikriausia „liberalių žinių“ šventė.
