“Standart & Poor’s” – garsi reitingų kompanija paskelbė perspėjimą dėl Lietuvos ekonomikos perkaitimo. Tą patį ji padarė dėl Latvijos ekonomikos. Taigi Vyriausybei jau nebėra kaip sėdėti nieko nedarant. Iki šiol makroekonominė situacija nereikalavo kokių nors Vyriausybės veiksmų. Ekonomika pati save sureguliuodavo. Svarbu būdavo tik, kad Vyriausybė nedarytų klaidų. Dabar to nebeužteks. Reikia aktyvios Vyriausybės politikos. Ir nebedaryti tokių klaidų, kokios buvo daromos prieš savivaldos rinkimus, kai Vyriausybė nutarė pasigerinti balsuotojams ir vienu veiksmu atidavė visus indėlius. Rinkėjams tai gerai, bet makroekonominei situacijai, kai į rinką išmetamas toks pinigų kiekis, – nėra labai gerai.
Tarptautinių reitingų galimas sumažėjimas yra pakankamai rimtas iššūkis Vyriausybei ir nemaža problema ekonominei perspektyvai. Tai daugeliui vartotojų gali skaudžiai padidinti skolinimosi palūkanas, o taip pat ir sumažinti Lietuvos patrauklumą investuotojams.
Visiškai paradoksaliai tokiu metu skamba naujo socialdemokratų lyderio ryžtas svarstyti progresinių mokesčių įvedimą. Tai svarstoma ne dėl kokių nors ekonominių priežasčių, o tik dėl gryno socialdemokratinio populizmo, nes socialdemokratai nežino jokios kitos socialdemokratinės idėjos, kaip tik progresyvinius mokesčius. Jeigu ši idėja būtų įgyvendinta, gali turėti ir labai skaudžių pasekmių. Ir pirmiausia todėl, kad dar labiau sumažintų Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms. Vidurio Europoje investicijų medžioklėje laimi tos valstybės, kurios šalia daugelio kitų savybių taip pat pasižymi ir mokesčių sistemos paprastumu bei patrauklumu. Tokia jau nuo seno buvo Estija. Prieš keletą metų radikalią mokesčių reformą įgyvendino Slovakija, įvedusi taip vadinamą “plokščių mokesčių” (flat taxes) sistemą, kurios pavydėjo net ir kaimyninė Vokietija. Slovakija tokiu būdu sugebėjo pritraukti stambiausias investicijas. Lietuva, atrodo, ir toliau yra pasiruošusi padaryti viską, kad jas atbaidytų.
Todėl tenka perspėti Vyriausybę, kad neeksperimentuotų su makroekonomine situacija ir nebūtų abejinga stebėtoja to, kas su ja darosi. Mes artimiausiu metu kviesimės finansų ministrą ir atvirai kalbėsimės. To, kas buvo daroma iki šiol, neužtenka. Net ir Fiskalinės drausmės įstatymą, kurį dabar kaip panacėją nuo visų bėdų žada Vyriausybė, parengti paragino ne koks nors finansų ministras, bet Seimo Europos reikalų komitetas. Fiskalinės drausmės įstatymas rezultatus duotų geriausiu atveju po pusantrų, dvejų metų, tuo tarpu Vyriausybės veiksmų, reaguojant į tarptautinių reitingų agentūros perspėjimus, reikia šiandien. Kitaip bus kaip su euro įvedimu. Ryžtingai veikti jau prieš keletą mėnesių ragino ir TVF. Šiai Vyriausybei ateina metas parodyti, ką ji sugeba, nelaukiant, kol opozicija imsis iniciatyvos sprendžiant problemas. Kaip rodo ir Fiskalinės drausmės įstatymo rengimo istorija, lig šiol Vyriausybę reikėdavo stumti ir traukti, kad tokie instrumentai atsirastų.
Lygiai taip pat ir su aukštojo mokslo reforma. Jeigu ne mūsų susitarimas, kur viename iš punktų įrašėme šią reformą, jeigu ne mūsų ir liberalų parengta koncepcija, jeigu ne Prezidento nuolatinis rūpestis, tai Vyriausybė to nebūtų dariusi.
Rengiamos įstatymų pataisos, ribojančios rezervistų veiklą
Kyla klausimas, ar ši Vyriausybė ką nors vertinga ir reikšminga pati savo iniciatyva ir savo jėgomis gali nuveikti? Ar ir toliau ją reikės spausti ir tempti?
Vienintelė tema, kur matome Vyriausybės savarankiškas ir reikšmingas pastangas – tai energetika, nors ir čia strateginius Lietuvos interesus mums ir anksčiau, ir dabar tenka aktyviai ginti. Šiandien įregistravau pataisas Atominės elektrinės įstatymui. Tai mūsų ankstesnio pareiškimo dėl būtinų saugiklių strateginiuose reikaluose pasekmė. Mes siūlome įstatyme aiškiai apibrėžti tokius dalykus, kaip strateginių partnerių elektrinės statyboje galimo pasikeitimo procedūra; aiškias procedūras, ginant nacionalinius interesus ir euroatlantinius kriterijus tuo atveju, kai nacionalinio investuotojo sudėtyje esantys privatūs investuotojai nutartų parduoti savo turimas akcijas; taip pat siūlome apibrėžti procedūras, kaip būtų pardavinėjamos valstybės valdomos akcijos, mažinant valstybės valdomų akcijų kiekį iki 51 proc. Taip pat siūlome griežtai laikytis UCTE reikalavimų renkantis reaktorių tipus. Tačiau ir po šių pataisų lieka daug labai svarbių klausimų, į kuriuos ir toliau ieškosime atsakymų.
Lygiai taip pat artimiausiu metu įregistruosime parengtas Liustracijos įstatymo pataisas, kuriose sprendžiame ir rezervistų problemas. Po Prezidento veto ir Seimo apsisprendimo nepriimti jokio įstatymo mes ėmėmės iniciatyvos parengti tokius įstatymų projektus, kurie būtų kompromisiniai ir kuriuose būtų atsižvelgta į visas ankstesnių svarstymų išsakytas pastabas. Artimiausiu metu įregistruosime įstatymo projekte, kuriame pateiksime kompromisinį rezervistų veiklos ribojimą, numatydami, kad jie negalės eiti tik tokių pareigų, į kurias skiria Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ar Ministras pirmininkas, taip pat viceministro, ministerijos sekretoriaus bei valstybės institucijų vadovų ar jų pavaduotojų pareigų. Taip pat būtų draudžiama eiti pareigas, susijusias su valstybės paslapties naudojimu ar jos apsauga. Tokie ribojimai rezervistams, o taip pat ir įstatyme nustatyti ribojimai kadriniams KGB darbuotojams galiotų iki 2012 m. gruodžio 31 d. Esu įsitikinęs, kad mūsų teikiami siūlymai yra minimalūs, bet būtini. Neįsivaizduoju, kad kas nors, turintis sveiko proto, priešintųsi siūlymui riboti galimybę rezervistams būti ministrais ar VSD vadovais. Toks priešinimasis būtų sąmoningas siekis boikotuoti ir žlugdyti liustracijos procesą. Ir jokių teisėtų rezervistų lūkesčių čia nepažeidžiam. Nes yra dar ir visuomenės teisėti lūkesčiai, kad ir Lietuvoje liustracija gali būti bent šiek tiek panaši į europietiškąją. Rengdami pataisą ir bandydami išjudinti liustracijos procesą ir vėl turime daryti tai, ką kitose valstybėse paprastai daro Vyriausybės.
Kartais kyla abejonių, ar mes tikrai turime europietišką Vyriausybę. Susidaro vaizdas, kad turime Premjerą ir trylika ministrų, kurių kiekvienas kapstosi savo darželyje, tačiau nei bendros vizijos, nei bendros programos, nei bendros komandos nėra. Ir kaip gali nesutikti su teiginiu, kad vienintelis dalykas, kas vienija tokią Vyriausybę – tai išgyvenimo siekis. Bet noras išgyventi verčia bėgti nuo sudėtingesnių problemų ir nuo sudėtingesnių sprendimų. Gerai, kol tai gali nesunkiai atitolinti. Tačiau Standard&Poor pareiškimas tokių galimybių nebepalieka. Vyriausybei, kaip ir abiturientams, ateina egzaminų metas.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-05-30
Andrius Kubilius yra Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo vicepirmininkas
