Nomeda Marčėnaitė drauge su vyru Mariumi Jonučiu puikiai žino, kas yra mokykla. Jaunatviški jau suaugusio Dovo ir devynmečių Tito ir Ulos tėvai dar prisimena savo mokslo metus, o dabar suka jau antrą vaikų mokyklos ratą: jų jaunėliai Titas ir Ula pavasarį sėkmingai baigė pradinę mokyklą.
„Rugsėjo pirmajai pasiruošėme dar prieš iškeliaudami atostogauti, – šypsosi Nomeda. – Viskas, ką gali pasiruošti iš anksto – paruošta: kuprinės, sąsiuviniai, nauji drabužėliai. Vaikai net stalus susitvarkė.“
Rugsėjo pirmąją visa šeima plauks baidarėmis. Nes ši diena – didelė šventė, kurios vaikai, per vasarą pasiilgę mokyklos, ypatingai laukia. Tad su dviejų mokinukų mama Nomeda kalbamės apie mokyklą ir jos problemas. Nomeda – ne tik šiltas žmogus, puiki menininkė, bet ir mama, kuriai rūpi.
Vyresnysis Jūsų sūnus Dovas jau suaugęs, o Titas su Ula šiemet eis į penktą klasę, tad dabar mokyklos ratą sukate antrą kartą. Gal galite palyginti mokyklą, jos problemas tada ir dabar? Kas pasikeitė?
Mokyklas lyginti labai sunku – jei Dovas būtų lankęs tą pačią mokyklą, būtų paprasčiau. O ir per anksti klausiate – po kokio pusmečio pasakyčiau daugiau. Titas su Ula tik rudenį bus penktokai, iki šiol jie buvo pradinukai, po vienos mokytojos sparneliu. Ačiū Dievui, su pirmąja mokytoja mums be galo pasisekė – tai puikus ir fantastiškas žmogus, kažkam šiemet labai pasiseks. Juk pirmosiose klasėse viskas labai priklauso nuo mokytojo asmenybės.
Nomeda su vyru ir vaikais (Fotodiena.lt nuotr.)
O problemos tos pačios – amžinos ir nesikeičiančios. Keičiasi tik vaikai. Tai nepagrįsta jokiais mokslo tyrimais, tad kalbėdami apie mokyklines problemas galime daryti tik prielaidas, kurios kartais turi emocinį pagrindą, kartais – ne. Dovas neseniai diskutavo su savo dėstytoju apie šiuolaikinius vaikus – nusprendė, kad dabar vaikai yra gerokai agresyvesni. Man sunku daryti išvadas, nes anksčiau neturėjau progos artimai stebėti nuoširdų vaikų bendravimą. Dabar, pažiūrėjusi į mažių klasę, galiu pasakyti – jie be galo energingi. Sąžiningai nenorėčiau būti mokytojo vietoje – mokykloje egzistuoja abipusių problemų, ir dėl to kalti mes patys.
Kaip manote, kodėl kyla naujų, abipusių problemų? Kodėl vaikai mokykloje dažnai būna agresyvūs ir nesukalbami?
Išauginome vaikus „nepatogius“ sau, nes sutikome, kad jie yra asmenybės ir gali turėti savo nuomonę. Tai labai pozityvu, tačiau atsižvelgti į trisdešimt vienu metu išsakomų nuomonių mokytojui tiesiog neįmanoma. Tad lazda turi du galus – bendrauti su vaikais kaip su asmenybėmis galima, jei klasėje yra dešimt, o ne trisdešimt mokinių. Belieka dresūra. Tačiau mes, tėvai, dresūra irgi esame nepatenkinti – tai natūralu. Be abejo, būtų idealu skaidyti klases į mažesnes: mokytojas išliktų sveikos nuovokos, galėtų išgirsti kiekvieną vaiką, mokyklose neliktų nei dresūros, nei muštro. Deja, tai nelabai realu: iš kur gauti tiek mokyklų, iš kur gauti tiek atskirų klasių? Mūsų vaikų mokytoja buvo nuostabi, tačiau ugdė vaikus aukodama savo sveikatą – vakare atėjus į mokyklą randi išsunktą, išgręžtą žmogų. Aš jai be galo dėkinga už tai, kad neprarado gebėjimo išlikti nuostabiu žmogumi, tačiau toks darbas – ne kiekvieno psichikai.
Mūsų mažieji vaikai kitokie nei mes, jie jau radikaliai skiriasi ir nuo Dovo. Jie – asmenybės, turi ir laisvai reiškia savo nuomonę. Dovas augo įsitikinęs, kad visi suaugusieji yra teisūs. Tai nebuvo teisinga – vaikas turi girdėti save. Ne tiek, kad būtų tenkinamas kiekvienas jo kaprizas, tačiau Dovas jau buvo problema. Gerai, jei suaugusysis, su kuriuo jis bendrauja, yra brandus, išmintingas, protingas, o jei tai – kompleksuotas, savęs neišreiškęs žmogus, ir jis dirba mokykloje? Juk toks vaikas jam visiškai paklūsta.
Pašnekėkime apie mokslus. Tėvai kalba, kad vaikams kasmet didėja mokymosi krūvis, jie nespėja visko išmokti, atlikti namų darbų...
Vaikai yra labai skirtingi, tačiau mokymosi principas yra vienas. Manau, pagrindinė problema – ne vaiko pajėgumas mokytis, problema slypi globaliame jų auklėjime. Mes nemokome vaikų klausti, mes iš karto pateikiame paruoštus atsakymus. Manau, tai yra didelė klaida. Mes, tėvai, turime išmokyti vaiką užduoti klausimus, jį sudominti.
Kažkodėl puikiai tai darome televizijoje – kai norime pareklamuoti filmą ar laidą, parengiame puikų laidos anonsą – sudominame, suintriguojame, tačiau juk nerodome pagrindinių laidos momentų ar filmo finalo.
Visus klausimus vaikai gali susirasti, ir mes, suaugusieji, turėtume juos provokuoti. Vaikystėje girdėjome, ir dabar dažnai vaikai girdi: „Sėsk, patylėk. Jokių kodėl – darai ir viskas!“ Taip vaikas ne tik praranda norą klausinėti, bet – dar blogiau – ima bijoti.
Svarbiausia tėvų ir mokytojų užduotis – ugdyti vaiko smalsumą. Mokymasis turėtų teikti džiaugsmą, o ne būti vien prievole. Vedame vaikus tam tikru keliu, aiškiname, užkemšame jų galvas tuo, kad jie privalo mokytis, ir dažnai pamirštame pasakyti, kad kasdien gaunamos žinios yra didelis džiaugsmas. Pažinimo džiaugsmas. Kai vaikai praranda gebėjimą džiaugtis tokiais dalykais, ilgainiui gyvenime niekas nebeteikia malonumo.
Be galo džiaugiuosi kiekviena vaikų smalsumo apraiška. Štai ir dabar, kelionėje skaitau „Geo“ ir „National Geographic“. Titas įdėjo ir sako: „Pasiėmiau tuos, kurių nespėjau perskaityti.“ Ir jis iš tiesų skaito tokius žurnalus, skaito sudėtingiausius straipsnius – ne šiaip paveikslėlius pavarto. Tai yra didelis mano, kaip mamos, siekis.
Mes negalime reikalauti iš mokytojų stebuklo, negalime turėti didelių lūkesčių – nors tikėtis norisi, juk atiduodame jiems į rankas brangiausius savo žmones. Tačiau svarbu, ką jiems įdiegiame patys.
Vaikus į mokyklą leidote septynerių?
Jaunėlių į mokyklą neišleidau mažų – Titas ir Ula pirmokais tapo būdami septynerių. Kadaise Dovą į mokyklą išleidau per anksti, dėl to buvome susidūrę su šiokiomis tokiomis problemomis: motyvacijos stoka, sunkumai moksluose, o buvo jis pacifistas ir elgėsi, kaip jam atrodė teisinga. Visi rūkė – jis ne. Visi kažką darė – jis ne. Gerbti už tai jį pradėjo tik aštuntoje klasėje. Todėl mažuosius išleidau vyresnius. Jie patys mielai būtų ėję anksčiau, sakė: „Mama, baik bajerius, mes norime į mokyklą“ (juokiasi).
Nomeda su vyru Mariumi Jonučiu (Fotodiena.lt nuotr.)
Vaikus leidote į Šiuolaikinės mokyklos centrą – jį jie lankys ir toliau. Penkta klasė – laiptelis aukštyn daugeliui tėvų ir vaikų – didelių pokyčių metas. Ar nerūpėjo pakeisti mokyklą?
Tikrai ne. Pavasarį klasėje buvo daug šurmulio, daug kas ieškojo geresnės mokyklos, svarstė, ar nevertėtų leisti, tarkime, į Jėzuitų gimnaziją. Aš nespurdėjau. Manau, yra kitų būdų leisti vaikams pasireikšti.
Svarbiau pirma įžiūrėti, kur jie linksta, ko jie norės siekti – jėga vaiko neišlavinsi. Manau, spurdėti, ieškoti ypatingų mokyklų su specialiomis pakraipomis taip anksti neverta, vaikai turi turėti laiko patys apsispręsti. Juk pradinukai – dar maži vaikai, ir jų norai, planai vaikiški...
Tito ir Ulos ketvirtos klasės išleistuvių nuotraukos vinjetėje visa klasė surašė savo norus – teko juos skaityti. Tarp tų norų, be abejo, buvo svajonės, kas kuo bus užaugę. Ula parašė, kad bus fotografė – tiesiog tuomet driokstelėjo į galvą toks planas chuliganas, nes buvo ką tik gavusi gimtadienio dovaną – fotoaparatą. Vėliau ji susidomėjimą fotoaparatu prarado, tad turbūt ir fotografe jau nebus.
Titas parašė, kad nori būti mokslininkas ir menininkas viename – labai plati norų puokštė, ir tuo džiaugiuosi: žmogus turi svajoti. Kiti vaikai... Kelios mergaitės tradiciškai panoro būti dizainerės ir aktorės, viena – mokytoja (pamenate, mūsų laikais visi berniukai svajojo būti lakūnai-kosmonautai, o mergaitės – gydytojos arba mokytojos?) O dabar dauguma vaikų panoro būti verslininkai! Kas turi atsitikti vaikui, kad jis norėtų būti verslininku? Ir kas turi atsitikti tėvams, kad jie nesuvoktų, kad jų vaikas šneka nesąmones. Vienas kitas – taip, gali norėti būti verslininkas, bet visi?
Mes nemokame išgirsti vaikų svajonių, bet mokame jas užgniaužti. Bičiulės mama tik dabar pradėjo dirbti interjero dizaino srityje. Pagaliau. Ją visada domino interjeras, vaikystėje penkis kartus per mėnesį stumdydavo baldus, ant langų keisdavo vietomis užuolaidas... Mama neįžiūrėjo interjero dizainerės, nepalaikė, mergina buvo įgrūsta į technikos mokslus...
Vaikus į mokyklą leidžiame mes, tėvai, ir, deja, dažnai pamirštame, kad vaikas turi individualų charakterį, genetiką, ir atėjo į šį pasaulį pirmiausia dėl savęs. Mes kažko reikalaujame, kažko iš jų reikalauja mokytojai, mes reikalaujame iš mokytojų – taip susidaro ratas, kurį mes patys ir uždarome.
O ką manote apie situaciją, kai vaikas nesutaria su mokytoju? Ar verta galvoti apie mokyklos keitimą?
Vaikams viską galima paaiškinti. Turime papasakoti, kad pasitaiko visokių žmonių. Vienų iš jų nebenorėsi matyti savo gyvenime, su kitais bendrauti būsi verčiamas dėl susiklosčiusių aplinkybių.
Turi išmokti bendrauti su visais, tad triukšmauti, kad vaikas nesutaria su mokytoju ir dėl to keisti mokyklą – keistas pasaulio suvokimas. Viena iš bręstančio vaiko užduočių – išmokti bendrauti su pasauliu.
Tai, kad į šią sritį kreipiame mažai dėmesio, tik dar kartą parodo, kad mes vaikams į galvas bandome grūsti kuo daugiau informacijos.
Reiktų imtis juos mokyti jutiminio pasaulio suvokimo, kuris padėtų gyvenime. Dažniausiai mes nerandame laiko. O juk jie, vaikai, reikalingą informaciją pasiimtų patys, – tereikia parodyti, kad tai stebuklas, kurį galima pasiimti – jei tik nori.
