Neveiksnumo problema pastaruoju metu sulaukia vis didesnio visuomenės ir valdžios institucijų dėmesio.
Keletą praėjusių savaičių žiniasklaidoje buvo aptarinėjamas psichoneurologiniame pensionate gyvenančios moters poelgis: neveiksni moteris pabėgo iš gimdymo namų nešina savo 10 dienų mažyle, turėdama tikslą – pati auginti ir prižiūrėti savo dukrą. Šios moters padėtis itin sudėtinga: būdama neveiksni, ji automatiškai netenka ir motinystės teisių. Tačiau iškyla klausimas, ar tokiu būdu nepažeidžiamos žmogaus teisės? Pastaruoju metu neveiksnumo problema sulaukia vis didesnio visuomenės ir valdžios institucijų dėmesio.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, kuri su minėta moterimi bendravo dar tuomet, kai ji laukėsi, laikosi tokios nuomonės: „Manau, jog Virginija puikiai orientuojasi situacijoje ir nuspėja visas galimas pasekmes, jos veiksmai, įskaitant ir pabėgimą iš ligoninės, yra logiškai sudėliotų įvykių rezultatas“.
Pati Virginija „Balsui.lt“ taip pat sakė, jog tai buvo gerai apgalvotas žingsnis. Jausdama spaudimą atiduoti dukrelę į vaikų namus bei žinodama savo realią padėtį, tokiu būdu ji siekė atkreipti visuomenės dėmesį į savo problemą.
Priešistorė
34 metų Virginija Zubkevičiūtė dar gyvendama vaikų namuose buvo gera mokinė, puikiais pažymiais baigė Jurbarko 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar Jurbarko Naujamiesčio vidurinė mokykla).
Vėliau Virginija ištekėjo, 1993 m. ji pagimdė dukrą, o 1995 – sūnų. Jos ligos, o kaip parodė tolimesnis gyvenimas, ir neveiksnumo istorija, prasidėjo tuomet, kai ji susirgo pogimdymine depresija. Pirmą kartą į psichiatrinę ligoninę Kaune Virginija atsigulė 1996 m., būdama 23 metų. Ji pati nusprendė, kad reikia gydymo, nes matė, jog jos būklė negerėja.
Vėliau santykiai ir su vyru, ir su jo giminėmis vis labiau komplikavosi. Spaudimą darė ir bažnyčios „Tikėjimo žodis“, kuriai priklausė jos vyras, nariai.
Kelionės iš vienos psichiatrinės ligoninės į kitą užsitęsė. Virginija prisimena, kaip jai gulint Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje po atostogų grįžęs gydytojas pasakė: „Virginija, turiu gerą ir blogą naujieną. Tau panaikintas priverstinis gydymas, bet pripažintas neveiksnumas. Norėsi ar nenorėsi, vis tiek turėsi važiuoti į pensioną, dabar tavo sutikimo jau nereikia“.
Buvęs Virginijos vyras jau aštuonerius metus neleidžia Virginijai matytis su vaikais, nekviečia jų prie telefono, kai ji skambina, neperduoda jos siunčiamų siuntinių.
Virginija taip pat pasakojo, jog jos brolis išvykdamas tarnauti į Prancūzijos legioną apdraudė savo gyvybę didele suma, o pinigai nelaimės atveju būtų atitekę jos vaikams. Po dvejų metų, 1998 m., brolis tarnaudamas žuvo.
Dabartis
Dabar Virginija gyvena Švenčionių rajono Strūnos psichoneurologijos pensione, kuris teismo sprendimu yra pripažintas ir jos globėju.
Pensione ji susipažino ir su būsimu dukrelės Ievos, kuri gimė šių metų gegužės 12 d., tėvu, 48 metų Michailu, kuriam taip pat yra nustatyta psichinė liga, tačiau jis yra veiksnus.
Mergaitė gimė sveika. Jos globa pasirūpinti yra pareiškusi norą mergaitės tėvo sesuo, tačiau Virginijai šis variantas nėra priimtinas. „Jei mergaitė būtų invalidė, tada ji niekam nerūpėtų, tik man, o dabar visiems ji tapo svarbi“, - sako Virginija.
Virginija yra patenkinta gyvenimo sąlygomis pensione. Ji, Michailas ir jų dukrelė turi atskirą kambarį, pensiono direktorius pasirūpino, kad jame būtų atliktas remontas, atnaujinti baldai. „Kai kurios bendrabučiuose gyvenančios jaunos studentų šeimos neturi tokių sąlygų“, - sako Virginija.
Moteris džiaugiasi, jog Michailas yra geras tėvas, jai padeda: tvarko kambarį, skalbia, atneša maisto iš bendros valgyklos.
Tačiau Virginija svajoja apie savarankišką gyvenimą. Ji planuoja, jog tuomet, kai bus pripažinta, jog ji yra veiksni, išvažiuos gyventi pas globėją į Jurbarką, išsiims patentą, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui megzdama. Moteris apskaičiavo, jog turėdama tokius mezgimo įgūdžius per dieną galėtų užsidirbti 50 litų.
Ledai pajudėjo
„Balsas.lt“ pasiteiravo, kaip Virginijos Zubkevičiūtės atvejį vertina Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė.
R. Šalaševičiūtė teigia, jog Virginijos istorija liudija, kad Lietuvai yra laikas pradėti diskutuoti apie dalinio veiksnumo institutą. Turinti dalinį veiksnumą mama kito žmogaus priežiūroje galėtų rūpintis savo vaiku.
Šiuo metu Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga ir viešoji įstaiga „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ įgyvendina projektą „Vaikų psichikos sveikata išsiplėtusioje ES: veiksmingų praktikų ir strategijų paieška“. Projekte, kurio vadovas yra VU TSPMI docentas, JT Vaiko teisių komiteto narys Dainius Pūras, dirba 35 partneriai iš 16 valstybių. Vasaros pabaigoje planuojama informuoti visuomenę apie atliktus tyrimus ir pateikti konkrečius siūlymus.
Atliekant tyrimus R. Šalaševičiūtė pati lankėsi pensionuose ir pastebėjo, jog ten gyvena daug motinų, kurios galėtų turėti dalinį veiksnumą ir rūpintis savo vaikais, nuo kurių dabar yra atskirtos.
„Yra tėvų, kurie neveiksnūs ir visiškai negali pasirūpinti savo vaikais, kelia jiems pavojų. Bendraujant su ponia Virginija mums nesusidarė toks įspūdis. Ji mano, kad buvo nepagrįstai atskirta nuo dviejų pirmų vaikų, tačiau nuosprendis jau yra. Šiandien gavom iš Švenčionių vaiko apsaugos tarnybos raštą su prašymu padėti tarpininkaujant, kad būtų sudaryta objektyvi komisija, kuri įvertintų, ar p. Virginija iš tiesų yra neveiksni ir ar ji negali auginti savo vaiko“, - sakė R. Šalaševičiūtė.
Kontrolierė taip pat pastebi, jog įsteigus dalinio veiksnumo institutą yra būtina, remiantis užsienio praktika, sukurti tokioms šeimoms skirtų paslaugų tinklą.
„Dar tuomet, kai Virginija gulėjo ligoninėje Antakalnyje, pas mane buvo atvažiavęs Strūnos pensiono direktorius ir Švenčionių vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja, mes kartu sprendėm, kur p. Virginija galėtų būti su savo dukra, ją maitinti krūtimi, kol teismas nuspręs, ar grąžinti jai veiksnumą, ar vaiką nuo motinos vis dėlto atskirti. Mes neradom tokios įstaigos, kuri galėtų padėti. Vilniaus rajone yra vieninteliai vadinami savarankiško gyvenimo namai, bet paslaugos kainuoja brangiai“, - kalbėjo R. Šalaševičiūtė.
Pasiteiravus, ar užtenka neveiksnumo, kad vaikas būtų atskiriamas nuo motinos, kontrolierė atsakė, jog to užtenka, nes laikoma, jog tokio žmogaus veiksmų negalima prognozuoti, o tai savaime sukelia pavojų vaiko sveikatai ir gyvybei.
R. Šalaševičiūtė priminė atvejį, kai Kaune psichinę negalią turinti moteris nužudė savo dukrą. Tuomet, anot kontrolierės, pirmiausia galima kaltinti institucijas, jog jos nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų išvengta nelaimės.
Tačiau jei Virginija gyventų pensionate, turėtų psichinę negalią, bet būtų veiksni, vaikas nuo jos nebūtų atskiriamas.
Sprendimą dėl Virginijos veiksnumo teismas apytikriai turėtų pateikti po pusės metų. Jei dalinio veiksnumo instituto projekto patvirtinimo procesas užsitęstų apie metus, jos dukra galėtų patekti į įvaikinamų vaikų sąrašą ir būti įvaikinama.
Teisiniai aspektai
Apie tai, kuo remiantis nustatomas neveiksnumas, kokių teisių netenka neveiksniu pripažintas žmogus, „Balsas.lt“ kalbėjosi su VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ teisininke Klementina Gečaite.
Kuo remiantis žmogui gali būti nustatomas neveiksnumas?
Neveiksnumas nustatomas esant dviems kriterijams: teisiniam ir medicininiam. Medicininis kriterijus yra psichinė liga, o teisinis kriterijus – nesugebėjimas valdyti savo veiksmų. Neveiksnumo nustatymą asmeniui gali inicijuoti artimieji, socialinės rūpybos skyrius arba prokuroras.
Kokia tikimybė, kad bet kuriam psichikos liga sergančiam asmeniui gali būti nustatytas neveiksnumas?
Yra nemažai tokių atveju, kai pabendravus su asmeniu, kuriam nustatyta arba ketinama nustatyti neveiksnumą, iškyla abejonių, ar iš tiesų taip smarkiai verta apriboti to žmogaus civilines teises. Tačiau neretai medicininis kriterijus, tam tikros ligos buvimas yra svarbiausias priimant sprendimą, trūksta kompleksiškesnio situacijos vertinimo: kiek žmogus su ta liga tvarkosi, ar gydosi.
Ar neveiksnumas gali būti nustatomas remiantis tik ligos kodu?
Tai yra labai svarus kriterijus.
Psichine liga sergančių asmenų yra sąlyginai daug, tuo tarpu neveiksniais pripažintų asmenų nėra tiek daug. Kokia dažniausiai būna motyvacija, kodėl kreipiamasi dėl neveiksnumo nustatymo?
Dėl neveiksnumo nustatymo dažniausiai kreipiasi artimieji. Neretai jie baiminasi, jog asmuo gali iššvaistyti, prarasti turtą, ypač jei to žmogaus vardu yra registruotas nekilnojamas turtas. Ta artimųjų baimė kartais ir nepagrįsta, kartais galima įtarti, jog už to slypi tam tikras piktnaudžiavimas, noras tą turtą užvaldyti, realizuoti ir panašiai.
Tai būna dažniausiai artimųjų motyvas, paskatinęs kreiptis dėl neveiksnumo nustatymo?
Taip, ko gero, dažniausias. Dar kitas motyvas tai, jog trūkstant paramos šeimai, jos nariai pavargsta nuo kito šeimos nario liguisto elgesio, jie nori jį paguldyti gydyti, jis nesutinka. Tuo tarpu tapęs globėju asmuo gali priimti sprendimą dėl kito žmogaus gydymo ir tokiu būdu mėgina jį sutramdyti. Tai kraštutinis sprendimas, būna, kad ir patys artimieji nejaukiai jaučiasi jį priimdami, bet kaip ir nemato kitos išeities.
Minėjote, jog neveiksnus žmogus neturi jokių civilinių teisių. O ar jis apskritai turi kažkokias teises?
Ne, jis neturi jokių teisių. Už jį visas jo teises įgyvendina jo globėjas.
Egzistuoja toks dalykas kaip žmogaus teisės.
Neveiksnus žmogus jas teoriškai turi, tačiau neturi galimybių pats kreiptis, siekdamas jas apginti ar reikalaudamas jų įgyvendinimo. Tai už jį turėtų daryti jo globėjas. Pasitaiko tokių atvejų, kai globėjo ir globotinio interesai nesutampa ir tokiu atveju neveiksnaus asmens situacija tampa dar sudėtingesnė.
Ar neveiksni moteris turi teisę matyti savo vaikus?
Kaip ir minėjau, ji neturi jokių teisių, jai padėti, organizuoti pasimatymą su vaiku vėlgi priklausytų globėjui, o ji pati neturi jokių teisių, jokių galimybių tai įtakoti.
Jei žmogus yra neveiksnus, jis automatiškai netenka motinystės/tėvystės teisių?
Taip.
Jis pats negali kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą?
Ne, už jį tai galėtų padaryti tik jo globėjas. Turim tokių atvejų, kai neveiksnų asmenį ima atstovauti tam tikros organizacijos ir yra rengiama keletas bylų, kurias ruošiamasi pateikti EŽTT, tačiau mūsų teisinėje sistemoje neveiksnus asmuo neturi teisės paduoti jokio pareiškimo, jokio skundo į institucijas.
Kaip vertinate projektą, kuriuo norima įtvirtinti dalinio veiksnumo institutą?
Manau, kad tai turėtų būti įtvirtinta, nes psichinė liga kartais pažeidžia labai siaurą žmogaus socialinio funkcionavimo sritį, galbūt jam reikia pagalbos tvarkantis su stambiais sandoriais, tačiau jis galėtų spręsti kitus dalykus.
Tokiu būdu galėtų būti apribota teisės į įvairius turtinius dalykus, tačiau neapribotos motinystės teisės?
Žiūrint kokioje srityje žmogui tos pagalbos reikia. Galbūt kažkokiems stambiems sandoriams įgyvendinti reikėtų tam tikros institucijos pritarimo ar panašiai, tačiau kitose srityse jis galėtų savarankiškai veikti. Kitam žmogui liga pažeistų kažką kitą, tačiau nebūtinai visas jo funkcionavimo sritis.
