Kaip atradai savanorišką darbą su vaikais?
Pamačiau vienos draugės nuotraukas iš vaikų ir jaunimo stovyklos „Atgaja“. Tie kadrai buvo labai ryškūs, džiaugsmingi, pagalvojau, kad man būtų labai įdomu pamatyti, kas ten vyksta. Kai po metų gavau kvietimą dalyvauti „Atgajos“ savanorių atrankoje, nedvejodama nuėjau. Pirmą kartą atvažiavusi į „Atgają“ pamačiau kūrybišką, išlaisvinančią erdvę, kurioje ne tik padedame atsiskleisti vaikams, bet ir savyje atrandame naujų savybių. Net gaila pasidarė, kad darbo su vaikais neatradau anksčiau.
Vilniaus universitete studijavai ekonomiką. Ar su šia sritimi susijusi veikla neatrodė naudingesnė tolimesnei karjerai?
Savanoriavau jaunųjų verslininkų lygoje, dalyvavau studentų atstovybės veikloje, 2 metus dirbau tarptautinėje jaunimo organizacijoje AIESEC. Vasaromis savanoriaudavau muzikos festivaliuose, dalyvaudavau projektuose užsienyje. Tačiau visą laiką ieškojau, kaip galėčiau padėti žmonėmis su ta gyvenimiška patirtimi, kurią jau turiu. Tikėjau, kad net jaunas žmogus gali padėti kitiems, o pradėjusi dirbti su vaikais, įsitikinau, kad tai tikrai įmanoma. Natūralu, kad būdamas jaunas, daugiausiai gali suteikti jaunesniam už save. Pavyzdžiui, padėti nugalėti baimes, kurias pats neseniai įveikei, patikinti, kad paauglystėje jaustis keistai – visiškai normalu. Dirbdamas su vaikais tampi savotišku tarpininku tarp tų dar mažų žmonių vaikystės, paauglystės ir vyresnės jų „versijos“ – to, kuo jie norėtų ir galėtų tapti ateityje.
Bendraudamas su vaikais padedi ir sau?
Be abejonės. Savanoriškas darbas su vaikais turi labai didelę grąžą pačiam savanoriui. Nuo organizacinių įgūdžių lavinimo iki kontaktų užmezgimo. Bet svarbiausia – tai leidžia augti, tobulėti tavo asmenybei. Pavyzdžiui, pradėjęs dirbti su vaikais, privalai nugalėti scenos baimę. Į tave žiūri 80 smalsių akių ir turi būti įdomus ir 7, ir 17 metų žmogui. Tai didelis ir smagus išbandymas. Be to, „Atgajoje“ ir daugelyje panašių stovyklų, savanoriai gali ir turi dalytis tuo, ką moka, rengti vaikams užsiėmimus. Pavyzdžiui, studijuoji sociologiją arba moki šokti – ir pasakoji, organizuoji su tuo susijusias veiklas.
Antra, savanoriškas darbas su vaikais – tai galimybė susitikti labai daug skirtingų, įdomių žmonių. Paprastai su vaikais savanoriškai dirbantys žmonės daro tai ne dėl „sportinio intereso“ ir tokiu būdu susitinki su tais, kurių savo aplinkoje tiesiog nesutiktum.
Savanoriaudama susipažinau su Kembridžo studentais, jūreiviais, debatininkais, užimančiais prizines vietas pasaulinėse varžybose, sportininkais, užsienio lietuviais. Savaime suprantama, toli gražu ne visi šie žmonės tampa draugais, juk į stovyklas važiuojame ne bičiulių ieškoti, o dirbti su vaikais. Tačiau pamatyti tiek nerealių žmonių vienoje vietoje ir padirbėti su jais – neįkainojama patirtis. Dar norėčiau grįžti prie to, ką savanoriams suteikia vaikai. Jų mąstymas, pasaulio suvokimas be galo įdomūs. Be to, bendraudamas su jais kitaip pamatai save. Labai aiškiai suvoki, kiek žinių ir įgūdžių jau turi ir kiek daug gali su tuo nuveikti.
Kaip manai, ar tokia savanorystė tiktų tyliems, nelabai savimi pasitikintiems jauniems žmonėms?
Tikrai taip. Pirmiausia dėl to, kad vaikai ir paaugliai turi matyti kuo įvairesnius žmones aplink save. Kitaip jiems susidarys įspūdis, kad visi normalūs vyresni žmonės – ryškūs ir neieškantys žodžio kišenėje. O kadangi jie neišvengiamai lygina save su vyresniais, svarbu parodyti, kad žmonės labai skirtingi ir vienodai įdomūs – kai kada intravertas gali būti daug įdomesnis už ekstravertą. Be to, labai didelė tikimybė, kad pradėjus dirbti su vaikais stovykloje, tas drovumas išgaruos – taip nutiko man, kai atsidūriau saugioje, gerąja prasme „nurautų“ žmonių aplinkoje.
Ką reikėtų įsidėmėti nusprendusiems išbandyti savanorišką darbą su vaikais?
Svarbu ne tiek mylėti vaikus, kiek juos gerbti. Antra – tave turi „vežti“ jų entuziazmas ir buvimas kartu. Nes jeigu tau tik įdomu pasižiūrėti, koks iš tavęs išeitų vadovas, arba ieškai linksmos bendraminčių kompanijos, gali nusivilti.
Itin svarbu suvokti, kad bendraudamas su jaunesniais už save tampi jiems pavyzdžiu – tu automatiškai būsi „fainas“, jie norės būti panašūs į tave. Todėl apie jokius žalingus įpročius negali būti kalbos. Net prieš juokaudamas turėsi pagalvoti, ar vaikai jau galės suprasti tavo juokelį.
Iš savo patirties pastebėjau, kad kai kurios reikalingos savybės atsiranda tartum savaime, atrodytų, kasdienybėje jų net neturėjai. Pavyzdžiui, kai tik vaikai atvažiuoja į stovyklą, man „įsijungia“ padidinto pastabumo režimas. Iškart pamatau, kaip kas elgiasi, kas su kuo pykstasi, kas pavalgė, o kas ne. Super greitai mokaisi atpažinti kitų žmonių emocijas, rasti kontaktą su skirtingais žmonėmis skirtingose situacijose. Iš esmės net nepasakyčiau, kad tokiam darbui reikia kažkokių „bazinių“ įgūdžių – užtenka jausti atsakomybę ir turėti sveiko proto.
