Iš viso 2022–2024 m. įvyko virš penkiasdešimt susitikimų su moksleiviais, gyvenančiais Šalčininkų rajone. Menininkai vykdė veiklas Šalčininkų rajono Dieveniškių „Ryto“, Butrimonių „Anos Krepštul“ gimnazijoje, Turgelių „Aistuvos“ gimnazijoje bei Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centre.
Šis projektų ciklas leido moksleiviams lavinti meninius gebėjimus – dainuoti, kurti eilėraščius, vaidinti. Tačiau taip pat svarbu, kad meno bei pozityviosios psichologijos pagalba jie reiškė savo jausmus, dalijosi svarbiais išgyvenimais bei perteikė unikalias buvimo jaunu žmogumi patirtis, rašoma pranešime spaudai.
Gyvo garso spektaklis-koncertas „Kalbantys jausmai“
Šiais metais veiklą vainikavo rugsėjo 23 dieną įvykusi teatralizuoto koncerto premjera Šalčininkų rajone. Renginys, kuris apibendrino visų trijų metų darbo rezultatus, įvyko Šalčininkų kultūros centro salėje. Viešo renginio metu Šalčininkų bendruomenei bei svečiams pristatytas Žilvino Beniušio režisuotas gyvo garso spektaklis-koncertas „Kalbantys jausmai“.
Baigiamojo renginio metu aktoriai Rokas Petrauskas, Saulė Emilija Rašimaitė, Artūras Dubaka, Šarūnas Gedvilas, Justinas Narvidas, Oskar Wyganowski atliko, aranžavo ir įgarsino dainas, įkvėptas tekstų, kuriuos moksleiviai sukūrė per pastaruosius trejus metus. Dainas jungė specialiai sukurtas siužetas, kuriame atsiskleidė paauglių nuomonė apie tai, ką reiškia gyventi mažame miestelyje, kaip juos vilioja, o kartu ir gąsdina tolimų kelionių perspektyvos, kaip jie nori būti išskirtiniai, svarbūs ir kaip trokšta mylėti.
Aktoriai sukūrę itin ryškius įvaizdžius, kvietė įsitraukti ir žiūrovus, o jaunieji poetai koncerto pabaigoje užlipo į sceną. Įtraukus koncertas kvietė klausytojus triukšmauti, linksmintis, šokti, juoktis, bet kartu ir skatino susimąstyti apie jautrias emocijas.
Moksleivių išgyvenimai
Apibendrindami savo dalyvavimo projekte patirtis, moksleiviai dalijosi įvairiais išgyvenimais.
Dalyvė Akvilė minėjo, kad projektas ją pakeitė: „Šis projektas man tikrai atvėrė kažkokias naujas duris, tiesiog jis davė man drąsos, pasitikėjimo savimi, aš nebijau daugiau išeit į sceną, kaip buvo prieš tai. Pradėjau daugiau duot savo emocijoms laisvės, manau šis projektas tikrai mus suartino. Išmokau, kad tikrai nereikia bijoti savo klaidų, nes iš klaidų mes mokomės ir be klaidų mes tiesiog negalim“.
Itin teigiamai buvo atsiliepta apie kūrybinį procesą, kurio metu moksleiviai kūrė savo eilėraščius ir kartu su aktoriais mokėsi juos pristatyti.
Moksleivė Lija reflektavo savo patirtį savarankiškai kuriant, skaitant ir girdint gyvai atliekamą asmeninę kūrybą: „Supratau, kad tu gali iš bet kurių savo minčių sukurti kažką gražaus, tarkim dainą, eilėraštį. Jaučiau ryšį su tuo ką kalbu, nes kai skaitai [kito] eilėraštį, tu supranti, kad ne tu jį rašei ir ne tavo tai jausmai, ne tavo istorija, o kada skaitai savo – tu tiki tuo ką tu sakai. Tu kalbi. Ir jauti tą energiją ir kaip žmonės suklūsta, ir tu pats liejiesi iš vidaus. Smagu, kai visi kartoja žodžius, kuriuos tu parašei, ir tai virsta melodija, daina, tikrai fainai buvo“.
Projektas taip pat skatino ir suteikė sąlygas įvairiau naudoti lietuvių kalbą tiems, kam ji nėra gimtoji. Dauguma moksleivių dalijosi, kad ėmė drąsiau kalbėti lietuviškai, nebejausti gėdos dėl daromų klaidų, kurti ir atlikti savo kūrybą lietuvių kalba.
Svarbiausia – ilgalaikis įdirbis, tvarumas ir patirties kaupimas
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Lilija Zdramytė dalijosi mintimis po teatralizuoto koncerto: „Šiandien išgyvenome džiaugsmą pilnutėlėje kultūros centro salėje išvysti ir išgirsti spektaklį-koncertą. Buvo kiek netikėta, kad aktoriai imasi kurti dainas pagal mokinių eilėraščius, bet Virginijos Kuklytės pristatymas nuteikė rimtai – aktoriai su mokiniais prie šito projekto dirbo trejus metus. Kaip svarbu, bet kartu ir sudėtinga jaunuoliams atskleisti savo jausmus, gerai iliustruoja vaizdo įrašas, kur mokiniai gana atvirai pasakoja apie savo išgyvenimus. Buvo gražu ir gera girdėti puikius balsus, talentingą vaidybą ir iš skirtingų eilėraščių sukurtą siužetą“.
Minėtą vaizdo įrašą galite žiūrėti ČIA.
Tyrėja Maryja Šupa, stebėjusi projekto veiklas nuo pat pradžių, teigia, kad siekiant pozityvių pokyčių, svarbiausi dalykai yra ilgalaikis įdirbis, tvarumas ir patirties kaupimas.
„Sėkmės istorijos tokiuose projektuose gimsta iš tęstinių ryšių kūrimo. Daugelyje viešojo gyvenimo sričių Lietuvoje trūksta strateginio mąstymo, ilgalaikio planavimo – o būtent tai patiesia pagrindą geriems rezultatams. Projekto vadovų tikslas turi būti ne tik veiklų pravedimas, bet ir dalyvių paskatinimas tapti savarankiškais kūrėjais bei aktyviais savo bendruomenių nariais“, – sako ji.
Tai, kad projektas vyko trejus metus iš eilės parodo tokių iniciatyvų poreikį vietos bendruomenėse bei ilgamečio bendradarbiavimo kuriamą abipusę vertę.
„Kas, jeigu ne mes, tai darys?“
Su vaikais dirbę aktoriai gausiai dalijosi savo patirtimis apie darbo procesą. Jie minėjo, kad per kelerius metus sukaupta darbo patirtis leido vis sklandžiau įtraukti moksleivius į veiklas, įveikti pradinius barjerus. Aktoriams pavyko susidraugauti su moksleiviais ir įgyti jų pasitikėjimą, kuris reikšmingai prisidėjo prie meninės raiškos laisvumo, diskusijų apie daugiakultūrines tapatybes.
Aktorius Oskar Wygonowski prisiminė, jog pirmaisiais metais buvo daug nežinios – kaip vykdyti projektą, kokie metodai veiks, kaip seksis vieniems kitus prisijaukinti. Įgijus praktikos, paaiškėjo, kad įprastus aktoriams metodus reikia specialiai pritaikyti tikslinei grupei, atitinkamai pakoreguoti ir tikslus. Trečiaisiais metais komanda jautėsi užtikrintai. Vykdyti projektą vedė vidinė motyvacija ir klausimas – „kas, jeigu ne mes, tai darys?“
Aktoriaus vertinimu, šis projektas simboliškai sumažino atstumą tarp Šalčininkų rajono ir likusios Lietuvos: „Norėčiau tikėti, jog tie 40 kilometrų, kurie skyrė Vilnių ir Šalčininkus, sumažėjo iki bent kelių kilometrų mažiau“.
