Pasigrožėkime kai kuriomis mūsų žiniasklaidos antraštėmis, skelbtomis sausio mėnesį: „Sostinėje brangs kelionė mikroautobusais“, „Vilnius paskęs šiukšlėse“, „Lietuva bus policinė valstybė“, „Taksistai nori keturių litų už kilometrą“.
Nesunku pastebėti, kad visoms šioms antraštėms būdingas vienas linksmas patosas: gąsdinimas. Kas gi būtų žiniasklaida, jeigu ji negąsdintų. Vadovaujantis nuovoka, žinoma, jau sausio mėnesį galėjo būti aišku, kad visos šios pranašystės yra niekinės. Dar vienas aspektas gramatinis: trys iš keturių teiginių parašyti būsimuoju laiku (o ketvirtasis irgi aiškiai nukreiptas į būsimojo laiko perspektyvą). Tai tik antraštės – gąsdinančių pranašysčių buvo ir daugiau, jų būna kone kasdien.
Reikia savikritiškai atsitokėti, kaip mes savo kalboje vartojame būsimąjį laiką. Štai kad ir tokia patarlė: „Įsileisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užsilips“. Tai yra metafora, kuria norima pasakyti, kad įžūliam žmogui negalima nuolaidžiauti, nes jis dar labiau suįžūlės. Bet tai ne tik metafora, o ir tam tikras ydingas mąstymo principas – inertiško, stereotipinio mąstymo. Čia vartojamas būsimasis laikas nuolat perkeliamas į kitokius mūsų pasakymus. Pvz., sakoma: „Tuoj pas mus rodys vien Holivudo filmus“; „Tuoj ir Gedimino pilį privatizuos“, „Tuoj visą Vilniaus senamiestį baigs griauti“…
Iš tikrųjų taip sakydami žmonės nemano, kad tai įvyks – čia yra tokia retorinė priemonė, kuria norima sustiprinti, padaryti įtikinamesnį skundą dėl to, kas dabar yra negerai. Bet šita retorine priemone užsižaidžiama ir galiausiai įtikima, kad galbūt taip ir bus. Todėl norėčiau paklausti: ar tikrai kiaulė bažnyčioje skubės prie altoriaus? Ko gero, ji pasitenkins aplaksčiusi suolus, pakriuksėjusi prie klausyklų, iš tolo apuosčiusi šventųjų paveikslus, ir viskas.
Iš dalies tai yra gramatikos klausimas: turėtumėm kuo rečiau ir kuo atsargiau vartoti būsimąjį laiką. Žinoma, gana saugu kalbėti apie save, pvz., rytoj aš eisu į kiną, eisiu į pasimatymą, nusipirksiu naują žurnalo numerį (kuriame bus parašyta: „Lietuvoje neliks lietuvių“). Bet būsimąjį laiką mes dažnai pasitelkiame tam, kad pranašautumėm apie kitus, gąsdintumėm, moralizuotumėm, darytumėm subjektyvias išvadas, kalbėtumėm tai, ko nežinome.
Todėl siūlyčiau laikytis neskelbto dieviško įstatymo: nepranašauk. Nes tik pats Dievas žino, kaip bus iš tikrųjų.
„Mokslinės“ pranašystės vadinamos „prognozėmis“. Jeigu atsigręžę į praėjusį dešimtmetį pažiūrėtumėm, kaip ekonomistai prognozavo dolerio kursą, naftos kainas, įvairių šalių ekonomikos perspektyvas, įžengtumėm į kreivų veidrodžių karalystę. Parodykite man ekonomistą, kuris 2007 m. balandį numatė, kad 2008 m. balandį Lietuvoje metinės infliacijos rodiklis bus perkopęs 11 procentų. O tais atvejais, kai prognozuota daugmaž įžvalgiai, didelės išminties nereikėjo – tai daug kam ir taip buvo gana aišku. Nesakau, kad nereikia ekonomistų prognozių, bet vertinti jas reikia per daug nelinksint galva, nes nuo didelio linksėjimo galva svaigsta.
O štai dar viena prognozė: „Lietuvoje 2050-aisiais gyvens jau mažiau nei trys milijonai“. Dar gražiau – mes žinome tikslų skaičių: 2 mln. 565 tūkst.
Regis, tie patys žmonės, kurie tiki šita prognoze, gąsdina, kad mus jau rytoj užplūs masinė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių. Tai gal 2,565 mln. yra tik baltaodžių skaičius, o kitų rasių žmonių bus – nagi kiek? Čia jau nekalbu apie tai, kad skelbiantys tokias prognozes žino, jog už dešimties, už dvidešimties metų pragyvenimo lygis, gimstamumas, emigracijos mastai Lietuvoje bus lygiai tokie pat kaip šiandien arba bent jau tiksliai prognozuojami.
O labiausiai mes mėgaujamės ilgalaikėmis orų prognozėmis. Budintis klausimas: kokia šiemet bus vasara? Atsakymų budi daugybė: tik pakrapštyk lazda žiniasklaidos krūvelę – atsakymai atzvimbs kaip šio pavasariuo uodai.
Čia jau nekalbu apie prietarus, reiškiamus fraze „Seni žmonės sako“, – o tai tik paliudija, kad senatvė išminties neprideda. Bet štai prieš porą mėnesių „Lietuvos ryte“ pasirodė perspektyvinė orų prognozė. Kadangi tai buvo skelbta balandžio 1 d. numeryje, iškart pamaniau, jog čia pokštas. Bet paneigimo kitą dieną nebuvo. Be kita ko, skelbta taip: „Gegužės viduryje ateis pirmoji šią vasarą sausų ir šiltų orų banga. Aukšto slėgio srities pakraščiu Lietuvos link keliaus oras nuo Viduržemio jūros pakrančių, todėl oras dienomis įšils iki 25-27 laipsnių šilumos.“
Kas tada patikėjo, pone Šulija, kad jūs juokaujate? Gal tiktai aš ir šiandieniniai mano skaitytojai.
O štai LRT tinklalapis gegužės 22 d. paskelbė naują prognozę: „Vasarą orai bus įprasti. Pirmosios birželio dienos turėtų būti kiek šiltesnės“. Norite – tikėkite, norite – ne.
