42-ejų Violeta pasakoja, kad pirmieji simptomai pasireiškė 2016-ųjų rugpjūtį. Po antrojo gimdymo praėjus trims mėnesiams, prasidėjo šlapias viduriavimas, šis užklupdavo taip staiga, kad net būnant namuose nespėdavo nubėgti kelis metrus.
Ligą išdavė staigus noras tuštintis
Pirmieji simptomai nebuvo sunkūs, tik staigus noras tuštintis. Vis tik, tai užsitęsė per ilgai, todėl prabėgus keliems mėnesiams suprato – be apsilankymo pas gydytojus neapsieis.
Apsilankius pas gydytojus ji buvo išsamiai apžiūrėta, galiausiai paskirtas kolonoskopijos tyrimas, o po jo – opinio kolito diagnozė.
„Aš tada pirmąkart gyvenime išgirdau šį pavadinimą ir nesupratau, kas tai per dalykas, nebuvau nei girdėjusi, nei sureikšminau diagnozę. Mane šokiravo tik tai, kad man buvo vos 34 metai, o, kaip pasakė, liga bus visam gyvenimui“, – pridūrė.
Dėmesio į ligą Violeta sako nekreipusi kone dvejus metus, nes informacijos apie šią būklę trūko, o niekas iš gydytojų jos nepasisodino ir nepaaiškino, kokios grėsmės kyla ligos nekontroliuojant.
Tiesa, pas gydytojus moteris lankėsi nuolat, tačiau visada sulaukdavo atsakymų, kad pakaks kartas nuo karto pasidaryti tyrimus, pasitikrinti, o jokių vaistų ligai kontroliuoti neskirdavo, nes ji – jauna, o ligos forma lengva.
Per tuos metus ji lankėsi ne vienoje gydymo įstaigoje, bet atsakymas būdavo tas pats – tereikia pakoreguoti viduriavimą stabdančių vaistų dozę ir viskas susitvarkys. Dabar moteris aiškiai supranta, kad jeigu į jos būklę nebūtų pažiūrėta pro pirštus, galbūt būtų pavykę išvengti pragaro, kurį teko išgyventi.
Po atostogų grįžo sverdama 42 kilogramus
Prabėgus dviem metams po diagnozės, 2019-ųjų kovą apimdavo siaubingas silpnumas, nusilpo organizmas, todėl nuolat peršaldavo – tai, kaip sako pati, buvo didžiojo paūmėjimo brendimo etapas.
„Iš seniau turėjome nusipirkę kelionę į Turkiją birželio mėnesį, bijojau skristi, bet viskas buvo užsakyta, todėl skridau. Jau pirmąją dieną ten, matyt, kažką suvalgiau, dar išgėriau kažką po skrydžio ir nuo antros dienos kaip atsiguliau viešbučio kambaryje, praktiškai visas šešias dienas ir pragulėjau.
Prasidėjo košmariškas viduriavimas su krauju, tokie skausmai... Iš Turkijos grįžau sverdama 42 kilogramus, nukraujavusi, nusividuriavusi. Aš net nežinau, kaip aš grįžau – buvau sergantis skeletas. Per savaitę Turkijoje aš iš vizualiai sveikos moters pavirtau į skeletą.
Atsimenu, Turkijoje buvo toks paūmėjimas, kad tik išėjome už viešbučio ribų ir man per kojas pradėjo tekėti kraujas. Jaučiausi kaip siaubo filme – žiūriu į kojas, o jomis teka kraujas. Toks yra paūmėjimo veidas“, – paūmėjimo pradžią prisiminė V. Daujotienė.
Vos grįžus į Lietuvą Violeta buvo paguldyta į Santaros klinikas ir pirmi išgirsti žodžiai buvo: „Vaikeli, kur tu buvai anksčiau?“ Per dvejus metus, kol nebuvo skirtas gydymas, liga pasiekė sunkią formą.
Moteris buvo taip nusilpusi, kad pati nevalgė, buvo maitinama parenteriniu būdu, leisti hormonai, lašintos įvairios lašelinės. Vilties teikė tai, kad ji buvo profesionalų rankose, tačiau iliuzijas greitai išsklaidė gydytojų žodžiai, kad tyrimų rezultatai blogi. Čia ir slypi opinio kolito klasta – net medikai negali garantuoti, kad ligą pavyks sukontroliuoti ar ji nepaūmės.
„Mane išleido namo sveriančią 43 kilogramus ir taip pusę metų – namuose net negalėjau užlipti laiptais į antrą aukštą, negalėjau ant rankų paimti savo trejų metų dukros – būklė buvo labai sunki“, – prisimena pašnekovė.
Kiekviena ilgesnė kelionė prilygsta košmarui
Pasiekus kritinę ribą, Violeta pirmą kartą sužinojo apie galimybę gydytis biologine terapija, t. y. biologiniais vaistais. Nors pirmieji skirti vaistai nesuveikė, antrieji buvo tarsi stebuklas – būklė ėmė gerėti, trejus metus ji gyveno visiškai ramiai, be jokių simptomų.
Tik ramybės periodas pasibaigė 2022-aisiais – vėl pradėjo reikštis simptomai, tris kartus teko keisti vaistus, nes nė vieni jų neveikė. Dabar Violeta laukia, kol pilnai suveiks naujausiai paskirti vaistai, kuriuos vartoja nuo kovo mėnesio – prireikia kelių mėnesių, o gali prireikti ir metų.
Kaip pasakoja Violeta, diagnozuota liga drastiškai pakeitė prioritetus gyvenime, paskatino keisti gyvenimo būdą – dabar jame mažiau streso ir daugiau pozityvo, ji visiškai atsisakė alkoholio ir visko, kas jai nenaudinga. Moteris pasidžiaugia, kad turint du savus verslus, gali dirbti iš namų, nes kelionė į darbą prilygtų košmarui – kaip ir bet kokia kita ilgesnė kelionė:
„Jeigu man reikia kažkur išvažiuoti, aš vis tiek turiu su savimi turėti vaistus, kurie stabdo viduriavimą, higienos priemones. Aš neįsivaizduoju, kas būtų, jeigu reikėtų važiuoti į darbą, nes per paūmėjimus esi įkalintas, negali net kelių metrų iki parduotuvės nuvažiuoti, nes elementariai nusividuriuosi.
Aš jau pripratusi ir manęs tai nebešokiruoja – visą laiką mašinoje turiu ir servetėlių, ir maišelių, nes tokia realybė yra gyvenant su kolitu.“
Liga koreguoja gyvenimą
Dėl ligos paūmėjimo tenka persidėlioti gyvenimo planus – 2023 metų vasarą su šeima ji planavo kelionę į Turkiją, tačiau vietoj jos išvyko anyta – po paskutinės kelionės ten ji nebenorėjo to pakartoti. Ji negalėjo vykti ir į vaikų darželio baigimo šventę – paūmėjusi liga tiesiog įkalino namuose.
Kaip sako Violeta, paūmėjimo metu ne ji pati, o liga kontroliuoja gyvenimą. Nuolatiniai skausmai siaubinga išvargina, išgėrus vaistų pasireiškia nemiga, o išgėrus migdomųjų, kad bent vieną naktį išsimiegotų, dieną jaučiasi it zombis.
„Gydytojai man yra sakę: vieni žmonės gali ir septynis metus nevartodami vaistų gyventi be simptomų, kitiems su vaistais gali kartotis paūmėjimai ir iki galo nepraeiti. Tai klastinga liga. Aš, jau suaugusi moteris, 42 metų, per paūmėjimą sveriu 46 kilogramus, nes dažnai pasireiškia viduriavimas, negali valgyti ir bijai valgyti.
Dabar labai vertinu visas tas dienas, kai gerai jaučiuosi, nes jau pervargau nuo skausmų, kraujo fontanų tualete. Per paūmėjimą skausmas būna toks, kad į tualetą eini kaip gimdyti ir taip nuo bet ko, net nuo šaukšto paprastos košės“, – atviravo moteris.
Ji pasakoja, kad dabar jau yra atradusi formulę, jei reikia leistis į ilgesnę kelionę – kurį laiką tenka badauti ir prieš keliaujant išgerti stiprių viduriavimą stabdančių vaistų. Ir, žinoma, nepamiršti biologinių vaistų – Violeta sako netikinti, kad tokiais atvejais gali padėti liaudiškos priemonės ar įvairios arbatos, jos tinka nebent profilaktikai.
„Vienintelis patarimais, jeigu kam nors, kaip ir man, buvo lengva forma – reikia iš karto ligą sureikšminti, nes kol aš nesupratau, kas tai per liga, praradau dvejus metus, kurie man atnešė sunkią ligos formą“, – pridūrė ji.
Ligoninėse ji būdavo dažnas svečias ir matė, kad sergančių tokiomis rimtomis žarnyno ligomis žmonių vis daugėja, todėl ragina ir kitus, pajutusius simptomus, nedelsti ir išsitirti.
„Su šia liga galima grįžti į beveik įprastą kasdienį gyvenimą tik su patyrusių gydytojų gastroenterologų kontrole ir tinkamai parinktais vaistais“, – pridūrė ji.
