Antroji vieta reitinge atiteko šešioliktojo JAV prezidento Abrahamo Lincolno (kurio 200-ąsias gimimo metines JAV minės 2009 m. vasario 12 d.) aforizmui: „Galiausiai svarbūs ne gyvenimo metai, o gyvenimas tais metais“.
Trečioji vieta priklauso tik dvidešimt ketverius metus išgyvenusiam amerikiečių aktoriui Jamesui Deanui, nukalusiam Lincolno aforizmui savo dvasia artimą aforizmą: „Svajok taip, tarsi būtum nemirtingas, o gyvenk taip, tarsi mirtum šiandien“.
Abiejuose šiuose aforizmuose slypi gili išmintis. Mūsų nugyventi metai nėra mūsų nuopelnas. Gali už juos jausti dėkingumą kažkam, kas yra aukščiau už tave, bet didžiuotis nėra kuo. Didžiuotis mes galime tik savo sąmoningais moraliniais pasirinkimais, kūryba, profesiniais pasiekimais ir darbais žmonių labui. Dar labiau turėtume didžiuotis kitais žmonėmis, net ne savo fiziniu egzistavimu, o darbais ir moraline laikysena pratęsiančiais mus pačius ir mūsų pradėtus darbus.
Ar gyvenimas pats savaime yra aukščiausia vertybė? Jei nepasiduosime vitalizmo kultui ir tradicinei bei moderniai stabmeldystei, teks pripažinti, kad ne. Gyvenimas yra ne tikslas, o priemonė siekti aukštesnių tikslų – žinoma, tuos tikslus turime mes patys sau iškelti ir juose susivokti. Kitaip pateksime į totalitarinę sąmonę, kurioje svetima gyvybė yra kategorizuojama ir klasifikuojama.
Nevertingo gyvenimo idėja priklauso naciams. Tad nesipainiokime sąvokose. Mes neturime jokios teisės kalbėti Dievo vardu apie svetimą gyvybę ir nustatyti, kuri iš jų yra vertingesnė. Bet savo gyvenimą galima skirti ne žūtbūtiniam jo pratęsimui, o sukūrimui kažko, kas padės žmonijai ir po mūsų pasaulį paliks bent truputį turtingesnį ir geresnį, nei tas, kurį sau atradome mes.
Gyvenimas yra it muzikos instrumentas, kurį mes studijuojame visą savo buvimo čia laiką tam, kad paliktume jį nors truputį išmintingesni, tolerantiškesni ir atviresni žmonijai. Nuo priklausymo mažai grupei (šeimai, profesinei aplinkai), kurią dėl artimų žmonių netekčių ir mūsų gyvenimo vingių mes anksčiau ar vėliau prarandame, einama link universalesnio žmoniškumo. Šeima, bendruomenė ir tauta yra visos žmonijos raiškos modeliai bei formos, bet ištikimybė ir meilė vienam žmogui gal net dar didesniu mastu yra mūsų priklausomybės universaliam žmoniškumui forma.
Gyvenimas yra it fortepijonas, kuriuo mes pradedame išgauti autentišką garsą ir priartėjame prie jo skambesio gelmės tada, kai mūsų laikas pasaulyje baigiasi. Kas gi tas skambesys? Tai vertybės, kuriomis mes gyvename ir kurios vienintelės tegali suteikti prasmę mūsų socialinei ir politinei egzistencijai – padorumas, lojalumas, ištikimybė savo šaliai ir draugams, sykiu savęs nesureikšminimas ir atpažinimas kituose žmonėse to, kas palieka mums viltį susikalbėti ir suprasti vieniems kitus.
Galima visą gyvenimą pragyventi melo, servilizmo, pataikavimo galiai ir kenkimo talentingesniems bei didesniems už save liūne. Koks skirtumas, kiek mums metų, jei per juos sugebėjome viso labo tik padaryti kažką nelaimingą? Gal kitas per trumpus savo gyvenimo metus suprato ir nuveikė kažką, kas neprieinama ir nesuprantama tiems, kurių nieko neišmokė metai ir beprasmiškai cikliška jų tėkmė?
Zygmuntas Baumanas rašė, kad Steveno Spielbergo filmo „Schindlerio sąrašas“ gelmėje pačiu keisčiausiu būdu telkiasi ne meilė ir simpatija visai žmonijai, o žmonių klasifikavimas jų atpažinimo požiūriu (žodžiu, mano žydai labiau nusipelno gyvybės nei svetimi žydai) bei išgyvenimo bet kokia kaina idėja. Ar taip nepasiduodama iš esmės barbariškai ir Europos žydus sunaikinusiai idėjai, kad kažkas labiau vertas gyvenimo nei kiti ir kad kažkieno gyvybė yra savaime vertingesnė?
Ar nugyventi metai yra argumentas diskusijoje? Ne. Galima likti aklam ir kurčiam gyvenimo pamokoms. Išmintis ir kilnumas nebūtinai yra susiję su amžiumi ir greičiausiai nuo jo net nepriklauso. Seno meistro gebėjimas nusilenkti jaunam meistrui yra ne tik jų abiejų bendros etikos ir elgesio kodekso ženklas, bet ir pripažinimas, kad nusilenkiama trečiam – kažkam, kas aukščiau už juos abu. Tai gali būti Dievas, moralinis principas ar sąžinė. Nusilenkimas tam, kas įprasmina gyvenimą ir kas leidžia mums išlikti savimi, ir yra gyvenimo vertės pojūčio apraiška.
Koks skirtumas, ar mes gyvensime penkiasdešimt, ar devyniasdešimt metų, jei dalis mūsų gyvenimo ar net visas gyvenimas reikš pamynimą visų vilčių, kurias kažkas dėjo į mus? Kita vertus, gyvenimas prabėga tada, kada mes ruošiamės pradėti jį gyventi – o ruoštis juk nėra kam. Tai tas pats, kas kalbant ruoštis mąstyti ir kalbėti. Nėra vertingų ar nevertingų gyvenimo segmentų. Yra tik juos sujungianti buvimo prasmės pastanga, kuri yra neįmanoma be vaizduotės ir svajonės. Reikia nors akimirką pasijusti nemirtingu, kad išdrįstum svajoti, mąstyti ir būti savimi.
Kada paskaita tampa meno kūriniu ir yra iš tikrųjų graži? Tada, kai ją skaitydamas suvoki jos vienkartiškumą, laikinumą ir nepasikartojamumą. Žinai, kad kitos tokios nebus – nebus tokio paties tavęs, nebus tos pačios auditorijos, pagaliau nebus atmosferos, kurios dėką kažkas ir gimsta.
Myli tą, ką bijai prarasti, o su meile ir aistra darai tą, kas gali bet kada nutrūkti. Tik jokiu būdų nepasiduokime hedonistinei gyvenimo sampratai, traktuojančiai gyvenimą kaip mechanišką malonumų sankaupą. Gyvenimo intensyvumas nieko bendra neturi su savęs deginimu dalykais, kurie yra ne tik efemeriški, bet dar ir nužudo mūsų jautrumą bei socialumą.
Muzikantai kartais siūlo savo mokiniams groti taip, tarsi jie grotų paskutinį kartą gyvenime. Tik tada žmonės tave išgirs ir patikės tavimi. Jei grodamas galvosi apie kitą atlikimą, nebus nei šio, nei kito karto. Taip ir su gyvenimu. Gyvenimą reikia gyventi suvokiant, jog jis gali bet kada nutrūkti. Todėl niekšybėms arba klaidoms pripažinti bei atitaisyti kada nors vėliau mes galime tiesiog nebeturėti laiko.
Tas pats galioja meilei ir gyvenimo geismui. Rytoj gali nebūti. Pagaliau mes juk ir esame lieptelis tarp begalinės svajonės ir žaibiškai prabėgančios gyvenimo dienos.
