Nepaisant visų garsių pareiškimų, kad į naująją koaliciją socialliberalai eina tam, kad būtų pasirūpinta mokytojais ar tėvais, auginančiais vaikus, ir tam, kad Artūras Paulauskas būtų atominės elektrinės statybos garantu, realūs veiksmai yra kitokie.
Pirmasis ir aiškiausias veiksmas – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto užvaldymas, vieną, netinkamą koalicijos narį – A. Matulevičių pakeičiant kitu, labai tinkamu – Alvydu Sadecku. Kaip galima suprasti iš viešų pareiškimų, tokiu pakeitimu suinteresuotas yra pats premjeras G. Kirkilas. Atrodo, kad valdančioji dauguma tik vardan to ir yra lipdoma – kad pakeistų Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovybę.
Visiškai akivaizdu, kad pagrindinė A. Matulevičiaus nušalinimo priežastis – jo ir visos komiteto daugumos principinga laikysena VSD reikalų parlamentinio tyrimo metu, taip vadinamo “Dujotekanos” skandalo metu.
Principingumas tokiuose reikaluose yra pavojingas dalykas tam, kas tokius principus, nederančius su valdančiąja dauguma, turi – jis metamas iš darbo, kaip VSD pareigūnai, arba iš pareigų, kaip A.Matulevičius. Tokie grubūs veiksmai rodo tik viena – valdančioji koalicija, ir ypač socialdemokratai, skęsta. Kai skęstama, labai dažnai yra imamasi desperatiškų veiksmų, tikintis, kad jie dar kažkaip gali išgelbėti.
Pastaruoju metu tokių desperatiškų veiksmų socialdemokratų veikloje tenka matyti vis daugiau – pradžioje A.Paleckio išmetimas, dabar A. Matulevičiaus. Nenoriu vertinti A. Paleckio, daugelis jo veiksmų ir žodžių man atrodė pigus populizmas, bet negali ginčytis su jo pateikta socialdemokratų vidinės būsenos diagnoze – socialdemokratijos partijoje nėra, partija yra užvaldyta neskaidrių įtakų ir interesų. Kai į tokią viešai išsakytą idėjinę diagnozę yra atsakoma išmetimu iš partijos, tai reiškia tik viena, kad kitokių, idėjinių, argumentų apsigynimui nuo tokios kritikos partijos vadovybė neturi. Tada ir belieka imtis desperatiškų veiksmų.
Grįžtant prie valdančiosios koalicijos formavimo reikalų ir matant pirmuosius naujos koalicijos žingsnius, išmetant “Dujotekanai” neįtikusį A. Matulevičių iš pareigų, mums nebelieka nieko kito, kaip tik naująją koaliciją pakrikštyti “Dujotekanos” koalicijos vardu.
Manau, kad Seime tie, kurie siekė ir siekia skaidrumo valstybės reikaluose, taip pat ir tiriant “Dujotekanos” reikalus, turėtų pasipriešinti Premjero ir A. Paulausko siekiui pakeisti Seimo komiteto vadovybę. Esu įsitikinęs, kad net ir tokiame Seime, kokį turime, principinga pozicija privalo būti ginama ir gali būti apginta.
Pastaruoju metu nebespėji stebėtis, kaip, valdant socialdemokratams, valstybė baigiama paversti visišku turgumi, kur jokios taisyklės ir įstatymai nebegalioja – o galioja tik primityvūs ir brangiai kainuojantys interesai.
Praėjusią savaitę labai aiškiai atsiskleidė, kodėl ministras A. Kundrotas pabėgo iš pareigų. Aplinkos komitete svarstėme nelegalių statybų Palangoje ir Šventojoje reikalus. Tai, ką pamatėme, sunku net rasti žodžių, kad tai galėtumei apibūdinti. Visiškai akivaizdu, kad jokia statybų priežiūros sistema neveikia, o veikia susikurta valstybinė sistema, kuri sudaro galimybių klestėti nelegalioms statyboms, kai nelegaliai statomi jau ne atskiri nameliai, ar jų stogai neatitinka projekto, bet statomi ištisi daugiaaukščių namų kvartalai. Kai pamatai tokį vaizdą, tai pasidaro visai aišku, kad ministras paprasčiausiai pabėgo nuo atsakomybės už tokią situaciją. Nėra jokių abejonių, kad už tokią skandalingą situaciją atsakomybę turėtų prisiimti visa valdančioji koalicija ir pats Premjeras, nes apskrities viršininkas ir Palangos meras yra valdančiosios koalicijos partijų atstovai.
Dar vienas valdančiosios koalicijos skandalingo elgesio pavyzdys – stadiono statybos Vilniuje. Kaip suprantu, nei Vilniaus savivaldybės Taryba, nei Vyriausybė, nei tuo labiau Seimas nėra niekaip nei patvirtinę paties projekto, nei šimtų milijonų pinigų jam skyrimo. Tuo tarpu statybos vyksta, Vyriausybė laiminga ir patenkinta, nors nėra žinoma, nei kaip ta statyba bus finansuojama, nei kam tas stadionas bus naudojamas. Nieko kito nelieka, kaip tik siūlyti Seimui skubos tvarka taisyti įstatymą ir nustatyti, kad Privatizavimo fondo pinigų viena Vyriausybė be Seimo pritarimo negalėtų skirstyti.
Matant tokį nevaržomą valstybės grobstymą gali tik spėlioti, kiek tos partijos, kurios yra ar Vyriausybės koalicijoje, ar savivaldybių koalicijose, prisigrobs sau rinkiminės paramos. Ir tada tampa visiškai nenuostabu, kad rinkiminių kampanijų priežiūroje niekaip negalime įvesti elementarios tvarkos net ir po to, kai paaiškėjo, kad dabartinė priežiūros sistema gali nepamatyti net 25 milijonų litų vienos partijos nelegaliai išleistų pinigų.
Nenuostabu, kad tokios “demokratijos” Lietuvos piliečiai nebenori ginti. Nes kyla klausimas, ar tikrai tai galima vadinti demokratija. Geriausiu atveju galima vadinti “Demokratija pagal "Dujotekaną”.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-01-21
Andrius Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
