Rytų Europos studijų centras (RESC) paskelbė tyrimą „Migrantų iš Ukrainos adaptacija ir integracija Lietuvoje“, kuriame apklausta daugiau nei 200 į Lietuvą atvykusių ukrainiečių.
Migracijos departamento duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena daugiau nei 85 tūkst. ukrainiečių – jie sudaro didžiausią užsienio piliečių bendruomenę Lietuvoje.
„Mes turime labai didelę ukrainiečių bendruomenę, daugiau nei 80 tūkst. atvykusių po karo Ukrainoje pradžios, nuo 2022 m. vasario 24 d. Kaip rodo mūsų apklausa, didelė dalis jų, daugiau nei 70 proc., artimiausiu metu neketina palikti Lietuvos“, – kalbėjo RESC vyr. tyrimų vadovas Tomas Janeliūnas.
Anot jo, mes galime matyti antrąją migracijos iš Ukrainos į Lietuvą bangą, kai karo veiksmai Ukrainoje sustos ir Lietuvoje esantys ukrainiečiai į mūsų šalį pasikvies savo šeimos narius.
„Ukrainiečių bendruomenė gali pas mus likti ilgam ir gali tapti mūsų visuomenės dalimi, mūsų piliečiais. Tai nėra trumpo laikotarpio klausimas ir į šią bendruomenę turime žinoti kaip į jau betampančią mūsų visuomenės dalimi.
Kitaip tariant, ilgalaikės integracijos klausimas labai aktualus. Tai nėra tik trumpos pagalbos, trumpo prieglobsčio suteikimas. Didelė dalis tos bendruomenės tikrai liks čia ir mes turėtumėme galvoti apie tai, kaip juos, kiek įmanoma, lengviau, greičiau ir lengviau įtraukti į mūsų visuomenę“, – sakė T. Janeliūnas.
Kodėl pasirinko Lietuvą?
Jei anksčiau Vilnius ukrainiečiams buvo pasiekiamas gana greitai – lėktuvu per 1 val. 20 min. – tai dabar kelionė sausuma trunka apie 30 valandų. Tačiau, nepaisant to, Lietuva tapo viena populiariausių užuovėjos šalių Rusijos agresijos išguitiems ukrainiečiams.
Tyrime pažymima, kad svarbus veiksnys ukrainiečiams renkantis Lietuvą buvo šalies ilgalaikė parama Ukrainai nuo 2014 m.
Daugiau nei 62 proc. respondentų pasirinko Lietuvą dėl to, kad matė aktyvią Lietuvos vyriausybės, savanorių ir piliečių paramą.
„Buvo sunku pasirinkti paskirties šalį, nes turiu pažįstamų daugybėje šalių. <...> Per žinias girdėjau, kad Lietuva yra geras pasirinkimas dėl didžiulės paramos“, – teigė viena ukrainietė.
Beveik 38 proc. apklaustųjų Lietuvą pasirinko dėl šeimos narių, draugų ar pažįstamų.
Visgi nemaža dalis ukrainiečių neturėjo vienos konkrečios priežasties, kodėl atvyko į Lietuvą ir nurodė tokias priežastis, kaip „mums nerūpėjo, kur bėgti, tiesiog reikėjo pabėgti“, „pasirinkau atsitiktinai“, „šalies nesirinkau, čia atsidūriau dėl susiklosčiusių aplinkybių“.
Kai kurie vyrai jaučia gėdą
Užimtumo tarnybos apklausa parodė, kad didžiausią pabėgėlių grupę sudaro 30–49 m. amžiaus moterys. Pusė jų turi aukštąjį išsilavinimą. Iš visų į šalį po 2022 m. vasario 24 d. atvykusių ukrainiečių 20–60 m. amžiaus vyrai sudaro mažiau nei 30 proc. Tai atsispindėjo ir tyrime – vyrai sudarė vos apie 10 proc. apklaustųjų.
„Galima daryti prielaidą, kad ukrainiečių vyrų nenoras dalyvauti tyrime susijęs su baime: kai kurie vyrai nenori atsidurti dėmesio centre, bijodami užsitraukti Migracijos departamento nemalonę ar net būti deportuoti į Ukrainą tarnauti šalies ginkluotosiose pajėgose.
Be to, kai kurie pabėgėliai vyrai ir prieš 2022 m. vasario 24 d. Ukrainą palikę vyrai privačiuose pokalbiuose prisipažino jaučiantys kaltę ir gėdą dėl to, kad negina savo šalies fronto linijose“, – rašoma tyrime.
„Čia yra tam tikra „pilkoji zona“ ir paaiškinimas, kodėl mums nepavyko pritraukti, pakviesti dalyvauti apklausose, nes dalis tų vyrų į Lietuvą atvyko galbūt su nelabai aiškiu statusu, išvyko iš Ukrainos nelabai legaliai.
<...> Dalis vyrų, kurie yra Lietuvoje ir yra šaukiamo amžiaus, nenori būti matomi, nenori būti pastebimi, nenori būti klausinėjami. Gali kilti klausimas, kodėl jie čia Lietuvoje, kodėl jie ne Ukrainoje. Jie stengiasi būti žemesniame lygyje ir baiminasi, kad jie gali būti kažkuo įtariami“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
Dauguma turi darbą
Užimtumo tarnybos duomenys rodo, kad nuo 2022 m. vasario Lietuvoje įsidarbino daugiau nei 27 tūkst. ukrainiečių. Dauguma jų – daugiau nei 73 proc. – dirba vidutinio lygio profesinių kompetencijų reikalaujantį darbą, pavyzdžiui, klientų aptarnavimo specialistais, vairuotojais, mechanikais.
65 proc. apklaustų ukrainiečių teigė, kad Lietuvoje turi stabilias pajamas, daugiau nei pusė dirbančių ukrainiečių pajamų gauna dirbdami pagal oficialią darbo sutartį.
„Tie, kurie neturi nuolatinio pajamų šaltinio, remiasi pajamomis, kurias suteikia arba čia gyvenantys šeimos nariai, naudojasi savo santaupomis arba kitais šaltiniais“, – sakė T. Janeliūnas.
Kai kurie ukrainiečiai išsaugojo savo senąjį darbą Ukrainoje. Vienas tokių pavyzdžių – 68 m. pora.
„Dirbame visu etatu: aš – universiteto profesoriumi, ji – projektų specialiste Charkivo miesto taryboje. Džiaugiamės galėdami dirbti iš čia savo šalies labui per nuotolį ir būti naudingi Ukrainai“, – teigė ukrainietis.
Tikslas rasti darbą yra būdingas daugeliui ukrainiečių pabėgėlių. 60 m. tyrimo dalyvė, dirbanti ir Ukrainoje (per nuotolį), ir Lietuvoje, sako: „Iš pradžių [po atvykimo į Lietuvą] man atrodė, kad turiu kuo nors užsiimti, kad susidoročiau su psichologine įtampa.“
„Didesnė dalis ukrainiečių yra save apsirūpinantys, tai yra turintys darbą, turintys pajamas ir norintys nepriklausyti nuo socialinės paramos. Tai yra pakankamai produktyvi bendruomenė, kuri ir nori, ir siekia dirbti“, – pasakojo T. Janeliūnas.
Nors dauguma tyrime dalyvavusių ukrainiečių turi darbus, jie vis tiek jaučia nerimą dėl savo finansinės situacijos. Kai kurie jų iš savo darbo gauna kompensaciją apgyvendinimui ar kitokią paramą. Jie abejoja, ar galės išgyventi šiai paramai pasibaigus.
„Apskritai nuomos kainos Vilniuje yra neįkandamos, atsižvelgiant į vidutinę algą“, – teigė tyrime dalyvavusi moteris.
Nori mokytis lietuvių kalbos
Trečia pagal populiarumą priežastis, kodėl ukrainiečiai prieglobsčiui pasirinko Lietuvą, buvo galimybė susikalbėti rusų kalba.
Tai, kad lietuviai supranta rusų kalbą, labai padeda vyresniems ukrainiečiams, kurie nemoka anglų kalbos, ir atvirkščiai – padeda ukrainiečiams suprasti vyresnius lietuvius, kurie nekalba angliškai, tačiau vis dar prisimena rusų kalbą.
Pirmaisiais mėnesiais ar metais ukrainiečiams rusų kalba padėjo lengviau susikalbėti institucijose, kuriose prireikia specifinių žodžių, pavyzdžiui, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, Užimtumo tarnyboje ar ligoninėje.
Visgi ukrainiečiai Lietuvoje nesitiki kliautis vien tik anglų ir rusų kalbomis. Į mūsų šalį atvykę pabėgėliai rodo didelį norą mokytis lietuvių kalbos.
„Mums tai buvo vienas iš pagrindinių klausimų – kaip ukrainiečiai nori, geba ir gauna tą pagalbą mokantis lietuvių kalbos. Kas mums nustebino, kad poreikis mokytis lietuvių kalbos – didžiulis“, – sakė T. Janeliūnas.
Apklausa parodė, kad lietuvių kalbą planuoja mokytis 90 proc. ukrainiečių. Dažniausiai tyrime dalyvavusių ukrainiečių minėtas motyvas – pagarbos jausmas Lietuvai.
Antra pagal dažnumą priežastis, skatinanti ukrainiečius mokytis lietuviškai, yra noras pagerinti socialinį gyvenimą ir geriau pritapti Lietuvos visuomenėje.
„Nenoriu versti lietuvių su manimi kalbėti rusiškai. Ir aš pats nenoriu su jais kalbėti rusiškai“, – minėjo vienas ukrainietis.
Kai kuriems ukrainiečiams kalbos mokymasis yra būtina sąlyga norint tęsti darbą pasirinktoje srityje.
„Jei moki lietuvių kalbą, čia gali užsiimti bet kuo. Galioja visos tavo profesinės kvalifikacijos ir išsilavinimas. Vienintelė kliūtis – kalba“, – pasakojo tyrimo dalyvė.
Pavyzdžiui, laisvai samdoma žurnaliste dirbanti 35 m. amžiaus moteris turėjo tobulinti savo lietuvių kalbos įgūdžius, kad galėtų dalyvauti kultūriniuose projektuose arba užsiimti vertimu.
Tačiau kalbos kursų prieinamumas – dažniausiai minima problema, paprašius nurodyti tris svarbiausiu adaptacijos Lietuvoje iššūkius. Ukrainiečiams sunku rasti nemokamus ar nebrangius lietuvių kalbos kursus.
Užimtumo tarnyba suteikia kompensaciją už lietuvių kalbos kursus ir nors tarnybos apmokamų kursų skaičius didėja, jie kol kas gali patenkinti tik nedidelę dalį potencialaus poreikio.
Nemokamus lietuvių kalbos kursus, finansuojamus valstybinių įstaigų ir labdaros fondų, taip pat organizuoja Tautinių bendrijų namai, tačiau informacija apie juos nėra plačiai žinoma tarp ukrainiečių. O ir siūlomi kursai nepatenkina visų poreikių.
„Dabar lankau nemokamus kursus. Tačiau jų nepakanka kalbai išmokti taip, kad iš tikrųjų galėtum kalbėti. Manau, kad tai finansavimo klausimas. Jie planavo šiuos kursus išplėsti iki aukštesnio lygio, tačiau tam reikia pinigų“, – pasakojo viena ukrainietė.
Kitas sunkumas dėl lietuvių kalbos, su kuriuo susiduria ukrainiečiai, yra tas, kad lietuvių kalbą mokytis yra tiesiog sunku. Lietuvių kalba nėra plačiai vartojama Europoje, trūksta skirtingos mokomosios medžiagos, pavyzdžiui, mobiliųjų programėlių, lyginant su anglų, prancūzų ar ispanų kalbomis.
Kai kurie ukrainiečiai mini ir baimę suklysti kalbant lietuviškai.
„Pagrindinės kliūtys – psichologinės. Nerimauju, ar taisyklingai ištarsiu žodžius, ar iš manęs nesijuoks“, – teigė ukrainietė.
Kiti sulaukia replikų dėl savo tarties.
„Iš kitų žmonių girdėjau, kad lietuviai kartais šaiposi iš ukrainiečių akcento ir tarimo, kai šie bando šnekėti lietuviškai. Nežinau. Tą esu girdėjusi“, – dalijosi apklausos dalyvė.
Vis dėlto yra ir absoliučiai priešingų liudijimų apie lietuvių ir Lietuvos valstybinių institucijų palaikymą ukrainiečiams stengiantis išmokti lietuvių kalbos.
„Lietuviai labai džiaugiasi, kai stengiesi šnekėti jų kalba. Jų palaikymas mane motyvuoja mokytis šios kalbos“, – pasakojo studentė iš Ukrainos.
Kita tyrimo dalyvė irgi nesunkiai rado nemokamus kalbos kursus ir jai atrodo, kad tikrai buvo iš ko rinktis
„Yra daug medžiagos, padedančios mokytis lietuvių kalbos. Veiksmingiausias būdas šį procesą pagreitinti – būti tarp lietuvių. <...> Mano manymu, geriausia klausti vietinių, kaip pasakyti vieną ar kitą dalyką. Jie man tiesiog pataria, kaip tai padaryti geriau“, – teigė kita ukrainietė.
Nustebino eilės pas gydytojus
Vienu iš didžiausių iššūkių ukrainiečiai įvardijo ilgas eiles pas gydytojus. Nors gydytojų konsultacijomis jie yra patenkinti, juos stebina, kad vizito pas gydytoją gali tekti laukti mažiausiai tris savaites.
Daugumai ukrainiečių ilgas laukimas buvo naujiena, kadangi Ukrainoje jie buvo įpratę gauti gydytojo konsultacijas per keletą dienų.
„Tai jiems buvo šioks toks šokas“, – sakė T. Janeliūnas.
„Ukrainoje gali tikėtis užsiregistruoti pas gydytoją privačioje klinikoje jau rytoj už gana nedidelę sumą. O čia turi laukti amžinybę“, – pasakojo ukrainietė.
O sulaukus vizito laiko galiausiai gydytojo paslaugų jau ir nebereikia. 35 m. amžiaus moteris pasakojo, kad turėjo skrandžio problemų, tačiau gydytojo konsultaciją gavo tik po dviejų mėnesių, kai problemos jau buvo išsisprendusios.
„Užtruko ilgai. Tačiau suprantu, kad turbūt vis tiek greičiau nei kur nors Prancūzijoje“, – sakė moteris.
Ukrainiečių atsiliepimai apie gydymo paslaugų kokybę Lietuvoje yra daugiausia teigiami.
„Jie stengiasi ne tiesiog manimi atsikratyti, o iš tiesų padėti. Esant tokiam amžiui ligoninė yra vieta, kurioje lankomės kas mėnesį“, – pasakojo vyresnio amžiaus ukrainietė.
Susidūrimas su „vatnikais“
Nors tyrime dalyvavę ukrainiečiai teigė nepatyrę diskriminacijos, pusė apklaustųjų apklausoje nurodė susidūrę su „neigiamomis socialinėmis patirtimis“.
„Diskriminacijos pavyzdžių nesugalvoju. <...> Kartais girdžiu neigiamų nuomonių autobusų stotelėse ir panašiai. Pavyzdžiui, rusiškai kalbantys žmonės klausė, kodėl ukrainiečiai atvyksta į Lietuvą, kai jų pačių šalis pakankamai didelė, kad joje visi tilptų“, – dalinosi viena moteris.
Tačiau patys ukrainiečiai tokias nemalonias patirtis priskiria prorusiškiems ar Sovietų Sąjungai simpatizuojantiems žmonėms, kitaip tariant, vietiniam Lietuvos „vatnikams“.
„Parduotuvės kasininkas, supratęs, kad aš iš Ukrainos, sau rusiškai sumurmėjo: „Visi šitie chocholai [užgaulus rusiškas žodis, reiškiantis ukrainiečius] čia atvažiavo mūsų pakeisti“, – pasakojo viena moteris.
Tyrime apklausti ukrainiečiai teigia, kad paprastai neigiamus komentarus nugirsta viešose erdvėse, tiesioginių susidūrimų pasitaiko retai, nors viena apklausta moteris papasakojo apie situaciją, kai vyresnė moteris, išgirdusi, kad ji iš Ukrainos, ją pavadino „prostitute“.
Kitą atvejį papasakojo studentė: „Bendrabutyje girdėjau neigiamų komentarų iš lietuvių studentų, kurie mano, kad mes [ukrainiečiai] užimame vietą ir naudojame išteklius.“
Tyrimas parodė ir skirtingą lietuvių požiūrį į pabėgėles moteris ir pabėgėlius vyrus. Tokią prielaidą tyrimo autoriai padarė peržvelgę komentarus socialinėse medijose.
Moterys dažnai priimamos svetingai arba neutraliai, o su vyrais paprastai elgiamasi priešiškiau. Lietuvos socialinių medijų naudotojai paprastai rašo, kad „Ukrainos vyrai dabar turi ginti savo šalį“.
Viena tyrimo dalyvė teigė susidūrusi su neigiamais stereotipais apie ukrainiečius pabėgėlius. Ji pripažįsta, kad esama žmonių, kurie piktnaudžiauja socialinės pagalbos programomis ir kuria neigiamą įvaizdį apie ukrainiečius ir jų motyvus atvykti į Lietuvą.
„Esu girdėjusi pasakojimų, kad ukrainiečiai nueina į maisto prekių parduotuves, prisikrauna pilną krepšelį maisto ir aiškina kasininkei, kad už visa tai turi būti kompensuojama. Jaučiausi įskaudinta ir vos neapsiverkiau, susidūrusi su požiūriu, kad čia [Lietuvoje] esu tuo pačiu tikslu. Niekada nesugalvočiau padaryti ką nors panašaus. Tačiau kai turi neigiamų patirčių su ukrainiečiais iš anksčiau, jau susiformuoja stereotipai“, – pasakojo moteris.
Kita tyrimo dalyvė teigia patyrusi spaudimą skubiai mokytis lietuvių kalbos: „Manęs klausė, kiek laiko praleidau Lietuvoje. Išgirdę, kad čia esu jau metus, akivaizdžiai susierzino ir pasiteiravo, kodėl vis dar nekalbu lietuviškai.“
T. Janeliūnas pabrėžia, kad bendravimas tarp lietuvių ir ukrainiečių yra ypač svarbus.
„Ką mes matome dabar, tai tas noras aktyvinti socializacijos impulsą. Jeigu tie žmonės neieškos galimybių bendrauti su lietuviais, neieškos galimybių mokytis kalbos, jie greičiausiai nusės, užsidarys nedideliuose ratuose ir ta motyvacija gali mažėti. Tada mes galime turėti pakankamai izoliuotą, uždarą, nesirūpinančią tik kažkokiais buitiniais poreikiais bendruomenę“, – dėstė profesorius.
Siektų Lietuvos pilietybės
Didžioji dalis Lietuvoje atsidūrusių ukrainiečių čia mato ir savo ateitį. Apklausa atskleidė, kad daugiau nei 60 proc. apklaustųjų planuoja likti Lietuvoje ir netgi svarsto ateityje teikti prašymą dėl Lietuvos pilietybės suteikimo.
„Manęs darbe paklausė, ar norėčiau likti ilgiau. Atsakiau, kad norėčiau likti net jei karas baigtųsi rytoj“, – pasakojo viena moteris.
76 proc. internetinėje apklausoje dalyvavusių ukrainiečių artimiausiu metu neplanuoja palikti Lietuvos, 39 proc. apklaustųjų ketina Lietuvoje likti ilgą laiką, maždaug 10 proc. neabejoja, kad liks Lietuvoje visam laikui. Be to, apie 64 proc. žmonių svarsto galimybę ateityje įgyti Lietuvos pilietybę.
„Tas apsisprendimas yra kintantis, toks neapibrėžtas. Bet galime matyti, kol karo situacija tęsiasi, grįžimo perspektyvos yra ribotos ir menkos, tol ta grįžimo perspektyva bus nukelta į ateitį“, – sakė T. Janeliūnas.
Dauguma respondentų neturi numatę ilgalaikių planų dėl savo buvimo Lietuvoje, bet jie nenori atmesti galimybės gauti Lietuvos pilietybę. Kaip sako tyrimo autoriai, daugeliui ukrainiečių tai yra variantas, kurį vertina, o ne konkretus planas. Pasak daugumos interviu dalyvių, apskritai yra sunku kurti bet kokius planus.
Visgi, kaip pažymi tyrimo autoriai, akivaizdu, kad Lietuvos pilietybės perspektyva yra patraukli ukrainiečiams.
„Mes galbūt buvome pirmieji, kurie paklausė jų šito klausimo. Man neteko jokios kitos apklausos, kur būtų keliamas klausimas apie Lietuvos pilietybę. Aš manau, kad tai galėjo ir lemti ganėtinai nemažą rodiklį, nes tai savotiškai sukuria tiems žmonėms perspektyvos ir papildomo impulso, kad kažkas domisi ir jie patys gali apie tai galvoti, kad buvimas čia, Lietuvoje, gali turėti perspektyvą iki pat pilietybės gavimo ir įsitvirtinimo čia kaip pilnateisiais bendruomenės nariais“, – sakė T. Janeliūnas.
„Ši išvada turėtų būti svarbi Lietuvos valdžios institucijoms: didelė dalis ukrainiečių, ypač ilgiau liekančių Lietuvoje, galimai sieks Lietuvos pilietybės. Kitaip tariant, ukrainiečių bendruomenė Lietuvoje neturėtų būti laikoma laikinu reiškiniu“, – rašoma tyrime.
„Svarbu nuo pat pradžių kurti pasitikėjimą ir skatinti geresnę ukrainiečių integraciją. Kitaip jie taps uždara bendruomene Lietuvoje. Ateityje, jei karas tęsis, o finansinė parama ukrainiečiams iš vyriausybės ir ES mažės, dėl šito tarp ukrainiečių gali atsirasti neigiamų nuotaikų valstybės atžvilgiu.
Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių grupėse socialiniuose tinkluose jau dabar galima rasti tokių komentarų kaip „Jie apie mus pamiršo“ ar „Niekam čia mūsų nebereikia“. Taip pat išlieka galimybė, kad apolitiška ukrainiečių bendruomenės dalis susilies su apolitiškų (ar netgi prorusiškų) imigrantų iš Rusijos ir Baltarusijos bendruomene, vis dar šlovinančia Sovietų Sąjungos laikus, ir taip prisidės prie prorusiškų nuotaikų stiprėjimo visuomenėje“, – teigė tyrimo autoriai.
Visą RESC atliktą tyrimą galite perskaityti čia.
Naujienų portalas tv3.lt kiek anksčiau rašė, kad užsitęsęs karas Ukrainoje ir klampūs mūšiai priverčia šalies valdžią keisti požiūrį į mobilizaciją. Jeigu pirmąjį pusmetį buvo netgi raginama neskubėti imti ginklą, tai šiuo metu pripažįstama susiduriant su žmonių jėgos trūkumu fronte. Volodymyro Zelenskio komanda nuo kitų metų žada struktūrinius pokyčius ir naujoviškus būdus privilioti žmones į kariuomenę.
Jiems net nerūpi Ukraina , jokių Lietuvos pilietybių, dar to betrūko, išdavikai yra visur išdavikai
