Ispanijos šiuolaikinio šokio trupės „Lanonima Imperial“ spektaklis „Variacions Al-leluia“ (05.08) trina teatro ir gyvenimo ribas, nesidangsto uždanga ir kulisais – tiesiog būna, gyvena šokio erdvėje ir nesirūpina, kad per skirtą pasirodymo laiką būtų užauginta, nuskinta, sukramtyta ir suvirškinta kokia nors aiški idėja.
Išnykusias meno ir gyvenimo ribas liudija ir neaiški choreografo Juano Carlos Garcia sukurto spektaklio pradžia su scenoje jau susirinkusiais veikėjais, kaip dažniausia kad būna šiuolaikinio šokio kūriniuose, vaizduojančiais pačius save, nesiekiančiais persikūnyti, tapti kokiais nors personažais su savarankiškais sceniniais likimais. Iš esmės spektaklio pradžią signalizuoja tik pasikeitęs šokėjų-aktorių santykis su daiktais, kurių šiame spektaklyje nemažai ir kurie aktyviai dalyvauja kuriant spektaklio vaizdinius.
Keturi artistai valdo išlavintą kūną ir mėgaujasi judesiu, bet jo formos ir deriniai gimsta lyg sąmonės sraute, be griežtesnės logikos, tiesiog pradedant vieną temą, ją nutraukiant, o po kurio laiko imantis kitos.
Judesiui tenka konkuruoti su gyvu garsu ir vokalu, kartais gimstant gana patraukliems sintetiniams įspūdžiams (įspūdingos žaliosios gitaristės koloratūros), tačiau tokias išgyventas akimirkas mažiausiai norisi verbalizuoti – tai pernelyg sudėtingas ir, ko gero, bergždžias užsiėmimas, kaip, ko gero, ir siekis pasižymėti spektaklių paraštėse jų sukeltus įspūdžius ir mintis.
„Variacions Al-leluia“
Spektaklyje daug daiktų ir šviesų teatro – baltos galvos ant trikojų, keisti mobilūs šviesas ir garsus leidžiantys objektai, plunksniniai sparnai ir didžiulė balta pripučiama forma, primananti ir sparnus, ir delnus. Tarp jų nardantys artistai dažnai persirengia, keičia marškinėlius, kelnaites, nesirūpindami slėpti šių transformacijų – juo labiau nesistengdami jomis pabrėžti ko nors svarbaus ar reikšmingo. Šis atsainumas, iš pradžių erzinęs, trikdęs, baigiantis spektakliui skirtai valandai kažkaip susigulėjo, prisijaukino žvilgsnį ir mintį, juo labiau kad antroje dalyje buvo patiekta ir galbūt tiesmukų, bet kaip tik todėl greičiau suvokiamų scenų – kaip smulki šviesiaplaukė gitaristė smaragdo suknia it kokį demoną pamina ir spaudžia prie žemės baltasparnį šokėją.
„Variacions Al-leluia“
Pakriki judesiai, byrantys chaotiškoje erdvėje, vargina, nes nepavyksta apčiuopti kad ir bendriausio asociacijų vardiklio – artistai kuria istorijas ar nuotaikas, bet jos nepersiduoda, nesikeičia nei žiūrovo sąmonėje, nei vaizduotėje – kokie išlavinti kūnai tais judesiais bemanipuliuotų. Šokėjų santykiai ir atsainūs, ir familiarūs, ir aktyviai hiperbolizuoti – čia jie viens kitą glamonėja, glosto, bučiuoja, čia keičiasi praktiškais sutartiniais ženklais, čia brutaliai stumdosi, siekdami užgožti, nustelbti. Atskiros temos vis dėlto nesukimba į vieningą srautą. Gal tai gali būti viena iš sąmoningai transkribuoto pavadinimo, reiškiančio raginimą melstis, prasmių, kurią tvirtina ir spektaklio pabaiga – skirtingai nei pradžia, aiški ir staigi, ryžtingai nutraukianti prie mikrofonų besistumdančių artistų balsus.
Įpusėjęs „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis kol kas stokoja gaivaus, netikėto, paveikaus elemento, kuris galėtų sužadinti ne grafomaniškas, bet kūrybiškas galias. Visi matyti spektakliai atrodo ištęsti, nes juose nematyti kitokio požiūrio į nusistovėjusias išraiškos priemones ir jų derinius – nors gali būti, kad per pastaruosius dešimt metų gerokai pasikeitė pati laiko samprata, o galimybės tai suvokti tiesiog išseko.
Michailo Raškovskio nuotraukos
