„Monkey Productions“ – taip dviprasmiškai pasivadinusi kūrėjų komanda, nepabūgusi asociacijų su plačiai žinomu žodžių junginiu „Monkey Bussines“, prisistatė „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovams trečiąją dieną (05.05).
Kijevietė choreografė Olga Duchovnaja, įsiliejusi į Maskvos šokio gyvenimą, renkasi smulkesnes tiek laiko, tiek atlikėjų skaičiaus požiūriu kūrybos formas. Jos spektakliuose
„Mano kūnas – mobilusis telefonas“ ir „Paskutinė šuniško gyvenimo diena“ šokis traktuojamas tik kaip vienas ir toli gražu ne svarbiausias kūrybinio proceso elementas. Koordinuotas pagal choreografijos tikrąja šio žodžio prasme dėsnius judesys, atsidūręs be „palaikančiojo vokalo“ – plastiškų vaizdo projekcijų ir kompiuterinės animacijos – „pagautų gaidį“ jau kelioliktą pasirodymo minutę.
Konstantino Lipatovo (K. Telepatovo) sukurta vaizdo projekcija, kurioje matyti galybė multiplikuotų kasdien vartojamų daiktų, sudėliotų į dinamišką reginį, spektaklį „Mano kūnas...“ paverčia gana nesunkiai suvartojamu reginiu, apsaugotu nuo choreografinės patetikos, besišliejančiu prie abstrakčios vaizdo instaliacijos, projektuojamos ant dviejų plokštumų, suvokimo dėsnių.
„Mano kūnas – mobilusis telefonas“
Jis, ji ir kompiuteris – akivaizdžiai rodomas meilės trikampis, tik „jis“ čia, kaip ir daugelyje šokių būrelių, nuolat jaučiančių vyriškos lyties dalyvių stygių, yra persirengusi ji – su plonai išpaišytais ūseliais ir laisvokomis apatinėmis kelnėmis, iš kurių vėliau traukiami kompiuterius jungiantys laidai ir pelė. Veikėjų santykiai čia neturi jokio siužeto, kartais perteikiami banaliai, kartais – išradingai, pajuntant asociatyvines dviprasmybių galimybes ir tinkamai jomis pasinaudojant.
Veiksmo ir jame dalyvaujančių daiktų (jų atspindžių, projekcijų) kaita pakankamai gyva, juo labiau kad į judesiais pinamus santykius įtraukiamos ir kompiuterinės audio-manipuliacijos – kartkartėm pasigirsta šiurpokas modifikuotų balsų – už abejingos ir bešališkos intonacijos besislepiančio vyriškio ir vaiko balsą imituojančios belytės būtybės – dialogas.
„Mano kūnas – mobilusis telefonas“
Meilės tema parodijuojama įvairiai – ir po antklode, ir balto ekrano fone imituojant nemirtingą Whitney Houston hitą. Atlikėjos Sonia Levina ir Olga Duchovnaja, nepasižyminčios ypatingais plastiškais gebėjimais, žiūrovams nė nemano atsiverti, išsakyti nuoširdžias savo pozicijas skelbiamais klausimais – jos daugiau tyrėjos, šaltai ir blaiviai vykdančios savo misiją šiuolaikinio šokio poligone.
O. Duchovnajos monospektaklis „Paskutinė šuniško gyvenimo diena“ – atlikėjos ir vaizdo ekrano duetas, eilinė neįvykusio kontakto, neužsimezgusių santykių, paslėptos pagiežos istorija, kurioje A – gyva moteris madingai susiraukšlėjusiomis kojinėmis, o B – ekrane šmėžuojantis vaikas šuns kauke, tyru vaikišku balsu išsakantis nevaikišką nuoskaudą.
Kaip ir pirmajame kūrinyje, taip ir šiame šokis yra lyg privaloma, tačiau nebūtina programos dalis: konvulsyvių judesių tiradas po kurio laiko pakeičia Dogmos estetika sukurti vaizdo projekcijos kadrai, atlikėja ilgam dingsta iš scenos – atrodė, kad ji sunegalavo, ir tik po kiek laiko nerimą išsklaidė pasigirdęs jos vilkimo lietpalčio šnaresys.
Šioje graudžioje istorijoje šuniškas gyvenimas buvo įprasmintas, spektaklio herojei užsimovus ryškiai raudoną peruką ir atsigulus ant įsivaizduojamo kelio suformavus kelias autoįvykio pozas, kurios buvo rūpestingai nufotografuotos jos bičiulio iš ekrano.
A ir B santykių krizę užbaigė C – į sceną įneštas mechaninis baltai gauruotas šuo, su stebėtinu tikslumu savo žaislinių nasrų žiopčiojimu imitavęs populiarią dainą „Only You“.
Daugialypiškumas – pagrindinė O. Duchovnajos deklaruota ir nemaža dalimi pasiteisinusi jos kūrinių savybė, padedanti išsaugoti žiūrovų dėmesį, nukreipti jį nuo choreografinės kūrybos specifikos ir atlikimo meistriškumo, kurie tokio tipo kūriniuose nevaidina jokio vaidmens, atvirkščiai – atrodo kaip svetimkūniai ar nereikalingos dekoracijos. Nepaisant prieštaringų įspūdžių, kuriuos paliko choreografės kuriami vaizdiniai, matyti gana turtinga jos fantazija bei drąsa manipuliuoti sociokultūriniais stereotipais, o kai kuriuos iš jų sąmojingai analizuoti. Tai vienas iš būdų, leidžiančių prie kūrinio prisijungti didesnei žiūrovų auditorijai.
Michailo Raškovskio nuotraukos
