Šiuolaikinis Lietuvos šokis sekmadienį (05.11) pademonstravo savo sunkiąją artileriją – festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatė paskutiniąją Airos Naginevičūtės premjerą „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“.
Spektaklis, jau aptarinėjamas tuštokuose šiuolaikinio šokio refleksijos kuluaruose, buvo gana plačiai pristatytas ir populiariojoje Lietuvos žiniasklaidoje – pati choreografė įvardijo šį darbą kaip „juodai nekomercinį spektaklį“. Negali su ja nesutikti – tai kūrinys, skirtas šiuolaikinio šokio žinovams ir mėgėjams, o tokių sluoksnis Lietuvoje kol kas nėra labai didelis.
Protu nesuvokiamais kiekiais prispausdintoje „Naujojo Baltijos šokio“ reklaminėje medžiagoje juodu ant balto įrašytas bauginantis „90“ norom nenorom sukėlė pasipriešinimo reakciją, ir spektakliui prasidėjus laikas pradėjo slinkti dvigubai lėčiau. Vis dėlto choreografė savo kūrinį sutalpino į valandą su trupučiu – maždaug tiek, kiek savo vaikystėje išgyventomis baimėmis dalinosi suomių choreografijos legenda Tero Sarrinenas.
A. Naginevičiūtės spektaklyje savo patirtimi (ir, ko gero, baimėmis) dalinasi ir literatė Gabrielė Labanauskaitė. Jos parašytus tekstus rečituoja šokėjai, ir toli gražu ne visi jų tariami žodžiai sukuria papildomas spektaklio vertes. Galbūt ir ne visi atlikėjai tinkamai tuos žodžius sako, bet kažin ar spektaklis ką esmingo prarastų, jei tekstuose slypinčios mintys būtų išgyvenamos nebyliai.
Spektaklis, kaip ir kiti A. Naginevičiūtės kūriniai, ypač meditatyvus – tai tampa nemaža kliūtimi bendraujant su vidutiniu žiūrovu, norinčiu žinoti, kas vyksta Lietuvos šokio pasaulyje. Pabrėžtinai lėti judesiai, principingai vangus spektaklio tempas – tas mėnulis, kuris nepaiso nei lojančių, nei į jį spoksančių šunų; jis tiesiog šviečia ir tiek, užslinkus kokiam debesiui, pasiųsdamas žemėn atlaidesnį, ne tokį arogantišką žvilgsnį.
„Mėnulis nepaiso lojančių šunų“
Pagyvėjus spektaklio pulsui, iškart pasidaro lengviau kvėpuoti, nes choreografė moka sukurti įdomius judesius ir jų derinius, kurie pateisina judėjimą kaip šokį, o ne kaip lėtą slinktį. Visada daugiau minčių kelia fizinę ir dvasinę energiją vienodai pasitelkiantis judesys – tokie „Mėnulyje“ yra grakštūs Tautvilo Gurevičiaus, Manto Stabačinsko šuoliai-kūliavirsčiai atgal pasirėmus viena ranka, pakėlimai apsukant ir t. t. Minimalistinė, redukuota plastika paveiki tada, kai įjungiama į apgalvoto tempo konstrukciją; dideliais kiekiais ji rizikuoja ir žiūrovą nugramzdinti į meditaciją, kurios metu tai, kas vyksta scenoje, jam tampa nebesvarbu.
Išmintingai parinkta artistų sudėtis – visi gerai žinomi, dalyvavę daugelyje šokio ir teatro projektų; kaip debiutantę iškart įsimeni Juditą Zareckaitę – ir ne todėl, kad jos herojė užkelta ant koturnų. Aktorės judesiai, kad ir ypač apriboti, transliuoja energiją netgi iš antrojo plano – ypač įtaigi jos rankų plastika, kaklo judesiai. Kiekvienam veikėjui surastas vis kitoks įvaizdis – Agnė Ramanauskaitė, Giedrė Subotinaitė, Goda Laurinavičiūtė, Gytis Ivanauskas kuria išraiškingus personažus, klajojančius keistoje spektaklio erdvėje. Jų trajektorijas būtų galima labiau susieti, sugretinti – kad spektaklyje būtų daugiau tokių akimirkų, kaip įspūdingas finalas visiems sustojus ir trumpam panirus iš viršaus krintančiuose mėnulio šviesos spinduliuose.
Mažojoje salėje parodytas Islandijos menininkės Margret Bjarnadottir spektaklis „Stiprybė iš drovumo“ nėra įprastas šokio kūrinys – čia daug savarankiško teksto, muzikos ir vaidybos, greta svarbiausių atlikėjų – pačios choreografės ir Danielles Brown – pasitelktas ir būrys asistentų, atrodo, Muzikos ir teatro akademijos studentų.
„Stiprybė iš drovumo“
Judesys tėra viena ir toli gražu ne svarbiausia šios teatrinės išpažinties apie drovumą ir gėdinimąsi priemonė. Atlikėjos – stiprios individualybės, kovojančios viena su kita drovumo varžybose. Jų judesiai ir mimika – išraiškingi, iškart randantys pritarimą tarp žiūrovų, nes, atrodo, jų keliami klausimai aktualūs daugeliui.
Spektaklyje nemaža daiktų ir objektų, kurie padeda keturiasdešimčiai minučių pabėgti beveik nepastebimai. Kaip ir šiame festivalyje matytame Sašos Asentič spektaklyje, čia nemaža autoironijos, ir jau vien tai skiria šį spektaklį iš visų kitų festivalio kūrinių, rodomų „rimtu veidu“, iškilmingai atnašaujant šiuolaikinio šokio Terpsichorei. Lietuviai garsėja savo humoro jausmu – todėl trečiojoje priešpaskutinės festivalio dienos dalyje jo nebuvo nė lašo. Gal ir gerai, kad bent jau šios mūsų šokio galimybės vertinamos blaiviai.
„La Mariee“
Daugiausia dėmesio Menų spaustuvės Vienoje salėje parodytoje lietuvių programoje buvo skiriama beveik sakraliai išgyvenamam šokiui – kaip meilės ritualui. Agnijos Šeiko sukurtą duetą „La Mariee“, kurį perteikė Dovilė Binkaskaitė ir Pertras Lisauskas, lydėjo puiki Tautvilo Gurevičiaus muzika; veiksmą šokėjai pradėjo žiūrovams dar prieš renkantis ir ieškant kur atsisėsti. Kasos pynimas – žinomas ir gražus veiksmas – įvedė į ramią plastiškų judesių pynę, kuriai išryškėti padėjo ir kostiumai, ir apšvietimas. Galbūt santykių įvairovė, apie kurią pasakoja choreografė festivalio lankstinuke, galėtų būti ir didesnė, paieškota įdomesnio ne vyro ir moters tarpusavio ryšių, bet jų santykio su erdve sprendimo.
„Laukiant, kol jis pasirodys“
Aistės Kriukelytės sukurtas monologas „Laukiant, kol jis pasirodys“, kurį atliko Kristina Burbaitė – įvykis Lietuvos šokio pasaulyje. Kūdikio besilaukiančiai šokėjai sukurta nepretenzinga, paprasta, kiek iliustratyvi plastika per 10 minučių Antonio Vivaldi muzikos neprailgo, atlikėjos dėka netapo sentimentali, judesių metaforiškumas – vaiko glostymas, sūpavimas – neatrodė banaliai, primityviai, o įgavo apibendrintą plastinę išraišką. Žinoma, kad šio kūrinio vertė daugiau socialinė, tačiau įdomu buvo jį stebėti ir pajusti ir kūrėjos, ir atlikėjos betarpišką santykį į gyvenime nusimatančius pokyčius – ne tik viltį, džiaugsmą, bet ir tam tikrą nerimą.
Loreta Juodkaitė pristatė miniatiūrų pagal turkų ir kurdų muziką eskizą. Šiai šokio kūrėjai taip pat svetima ironija ir humoras – į savo kūrybą ji žvelgia ypač rimtai, beveik atsiribojusi nuo žiūrovų, tačiau savo susikurtame mikrokosmose šokio stichijai atiduodama visą save. Šokėja, padedama dviejų pagalbininkų, dailininkės Renatos Valčik aprengtų lyg kokie beduinai, iš lėto pasiruošia ritualiniam šokiui. Smėlio bučiavimas, apiplovimas, drabužio apvilkimas ir ją, ir žiūrovus paruošia judesiais atliekamam ritualui, kurio ypatingas trajektorijas šokėja brėžia po grindis pasklidusiame smėlyje. Erdvės požiūriu riboti jos judesiai ryškūs, muzikalūs, intensyvumu atliepia muziką, kuri savo ritmais gana monotoniška, varžo ir šokėjos laisvę. Įdomu, kuria kryptimi judės šis kūrinys, kokį užbaigtą pavidalą įgaus, kokio kontakto su žiūrovais tikėsis ir sulauks. Dabar atrodo, kad atlikėja turi nemažai gerbėjų, kuriuos žavi jos šokio idėjos ir kalba – apie tai bylojo gausios ovacijos turkiško projekto eskizui.
Loreta Juodkaitė ir jos asistentai
Michailo Raškovskio nuotraukos
