Visa penktoji festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ diena buvo skirta Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjams ir atlikėjams. Neteko pamatyti Agnijos Šeiko ir Jurgio Malinausko „Laimės valandų“ eskizo, po kurio sekė Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje rodytas šokio teatro „Aura“ projektas „Time Line“. Šio multimedijinio kūrinio idėjos, muzikos, video ir scenografijos autorius – kompozitorius Vytautas V. Jurgutis.
Prasidėjęs agresyvoku akustiniu masažu (įdomu, ar dėl tokio diapazono ir intensyvumo garsinio krūvio nerekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku?), kūrinys iškart patraukė dėmesį originaliu, nematytu vaizdiniu pavidalu, formuojamu iš lazerinių projekcijų, kuriančių žalsvai švytinčią, abstrakčiai fantastišką elektroninę erdvę. Išskleistame lazerio spindulyje plaukiančių debesų fone pasirodančios šokėjų plaštakos, alkūnės, galvos, kojos iš pradžių žadino vaizduotę, tačiau vėliau pabodo – neprofesionali pastaba, tačiau į spektaklį visada norisi žiūrėti kaip žiūrovui, ką, atrodo, pamiršta nemaža dalis šokio kūrėjų.
Įvairovės vaizdiniams suteikė netikėtai pasirodęs iliuzinis lazerinis koridorius – dabar rankos ir kojos kyščiojo iš už jo sienų. Spektaklio keturmatį pojūtį kūrė ir muzikos garsai, atrodo, keliaujantys iš kairės į dešinę, apgaubiantys žiūrovus, spaudžiantys juos savo glėbyje.
Antroje spektaklio dalyje lazeriniai efektai užleido vietą choreografijai, kurios autoriai – Yossi Berg, Oded Graft ir Birutė Letukaitė. Tiek judesio samprata, tiek judesių kombinacijos artimos „Auros“ estetikai, šokėjai Asta Brilingienė, Rasa Danilinaitė, Audra Leškevičiūtė, Lina Puodžiukaitė, Mantas Stabačinskas ir Paulius Tamolė judėjo su reikiama koncentracija, ir šventa tiesa, kad reikiamai įvertinti „Time Line“ kaip choreografijos kūrinį reikia ypatingų gebėjimų. Vis dėlto kaip paprastam žiūrovui pasirodė, jog ir šį kartą norimoms parodyti ir perteikti idėjoms pasirinktas laikas buvo ilgas, kai kurias vietas lyg norėjosi paskubinti, pagreitinti.
Tai – ne vieno šiame ir kituose festivaliuose matyto veikalo trūkumas (galbūt kitiems tai yra privalumas): nežinia, ką patys choreografai ir atlikėjai galvoja apie tuos lėtus judesius, gal jie reikalingi šokėjams susikaupti ar atsikvėpti, tačiau žiūrovui net vieną minutę matyti scenoje vos vos judantį (kad ir kraštutinai susikoncentravusį) šokėją vis dėlto yra ganėtinai kankinantis pojūtis.
Kaip ir tie švokštimai ir alsavimai, daugybę kartų girdėti šiuolaikinio šokio spektaklių garso takeliuose – per pertrauką su kolegomis sutartinai nutarėme siūlyti šiuos dūsavimus oficialiai uždrausti šiuolaikinio šokio praktikoje bent jau kokiems dvidešimčiai metų.
Švokštimų – ir ne tik jų – buvo naujausiame choreografės Editos Stundytės spektaklyje „Nuskausminimas“, parodytame Mažojoje salėje. Plastiška šokėja kartu su muzikantais Arkadijumi Gotesmanu ir Juozu Milašiumi sukūrė prieštaringą ir eklektišką reginį. Nežinia, kas paskatino atlikėją imtis šios temos – galbūt ir rimti, individualūs išgyvenimai, tačiau rezultatas visiškai nuvylė prasmių ir formų butaforiškumu. Nesinori apie naują jauno žmogaus kūrinį kalbėti ciniškai, bet ciniška yra vien jau išvardinti daiktus, kuriuos ji renkasi kaip partnerius, siekdama sukurti aklinai tirštą spektaklio prasmių ir poprasmių erdvę.
Visiškai neskoninga spektaklio dekoracija – kažkokia įkypai kabanti ketvirčiuota bekojė, berankė būtybė, vėl sukabinėta metalinėmis kabėmis, ir klaiki tūrinė plastikinė galva (su popierine nosimi). Ši griozdiška konstrukcija užstoja ekraną, kuriame laiks nuo laiko pasirodo vaizdo projekcijos – tai kažkokie peizažai, tai medalionuose pasirodanti vis kažkur bėganti pačios šokėjos figūra.
Visą laiką norėjosi matyti šokėją tuščioje scenoje, nes jos judesiai, paslankus, muzikalus kūnas tiksliai ir partneriškai reagavo į gyvai kuriamą garsinę projekto erdvę. Tačiau tuštumu „Nuskausminimo“ apkaltinti tikrai negalima – choreografė ir atlikėja savo misiją atliko kartu su įvairiausiais daiktais, atsivežtais vežimėlyje. Ledo kubelių pripildytas indas, adatų prismaigstytos pirštinės, malta žalia mėsa padengta kulinarinė lentelė (ant kurios tarytum buvo lipdoma nedidelė žmogaus figūra), raudoni sportiniai bateliai prakirptais padais, raudona šokdynė (ja kurį laiką šokėja net smaugiasi), miniatiūrinės muzikinės lėkštės – visa tai tikrai siejasi su skausmu, tačiau koks jų ryšys su avanscenoje išdėliotomis mažutėms Kikladų skulptūras primenančiomis baltomis putplasčio galvomis? Būtent su jomis tie objektai susiejami po nedidelių, plastiškų, emocingų monologų.
Dar labiau suglumino „Nuskausminimo“ antroji dalis – jai netgi buvo pakeistas kostiumas, į kurio pridurkus kažkodėl buvo grūdamos tokios pačios galvutės, pabirusios iš didžiosios kabančios galvos.
Paveiki pasirodė spektaklio pabaiga – itin muzikali, plastiška, motyvuotai ištęsta, todėl neprailgstanti agonija, kūno ir sielos traukuliai, rimstantys kartu su palaipsniui gęstančiomis šviesomis, tačiau vėl – ją norėjosi išgyventi be butaforiškų sceną pripildžiusių „Nuskausminimo“ ženklų.
Taip pat Mažojoje salėje įvyko ir Vyčio Jankausko šokio spektaklio „Žinia“ premjera. Iš kol kas matytų kūrinių jame vieninteliame nemėginama (prasmingai ar beprasmiškai) manipuliuoti projekcijomis, tekstais, balsais, dainavimu ar objektais. Todėl penkių atlikėjų perteiktas emocinis turinys išsiskyrė tolygumu ir nuoseklumu.
Įdomūs pasirodė šokėjų komponavimo scenoje principai, dueto, monologų, šokio drauge jungtys ir persiliejimai – tik atrodė, jog gana aukštiems šokėjams Mažojoje salėje jau ankštoka, ypač turint galvoje minimalistinę spektaklio estetiką, šokėjų pasirodymų ir dingimų užkulisiuose tam tikro slaptumo svarbą. Didesnė erdvė ko gero būtų leidusi geriau atskleisti choreografo sumanymą, pajuntant tinkamai, minkštai apšviestų figūrų judėjimo ir tamsios erdvės kontrastą.
Atlikėjai Giedrė Kirkilytė, Goda Laurinavičiūtė, Giedrė Subotinaitė, Ieva Šimukauskienė ir Vytis Jankauskas giminingai jaučia muziką, nesistengia jos išgyventi – tik plastiškai įkūnyti, todėl spektaklyje beveik nėra dirbtinų reakcijų, visi judesiai tarytum tyvuliuoja abstrakcijoje (išskyrus kelis V. Jankausko – lyg suklūstančio – judesius ar kuriam laikui lyg įšaldomas pastėrusias jo veido išraiškas).
Abu Mažojoje salėje rodyti Lietuvos choreografų kūriniai sulaukė nemažai dėmesio ir palaikymo. Todėl įdomu, kodėl nė vienam iš gana didelio žiūrovų būrio nekyla noras pasidalinti savo mintimis ir pastabomis su kitais. Jau ne sykį yra kalbėta apie nepakankamą šiuolaikinio šokio refleksijos lauką, be kurio bet kokios meninės raiškos raida nėra visavertė. Nauja choreografų ir šokėjų karta kartu turėtų atsivesti ir savo kūrybos vertintojus, norinčius ir gebančius paaiškinti šios kūrybos prasmes tiems, kuriems tai tapo ir pareiga, ir prievole, ir žalingu įpročiu.
