Galima sakyti, jog taip buvo beveik visą savaitę. Ta pati šiluma, kuri gerokai pakaitino Lietuvą, pasiekė ir pietinę Baltijos dalį. Kelionės pabaigoje (tai buvo birželio 3 d.) prisišvartavę Neuhofene, kuris yra visai šalia Štralzundo, jau matėme plūduriuojančias rožines Baltijos medūzas. Dėl tokių orų kai kada buriavome trumpomis rankovėmis – kas gegužės-birželio sandūroje šiuose kraštuose išties retas dalykas. Štai pernai apie Jonines šiuose kraštuose buvo įprasti 13 laipsnių (Baltijos vandens temperatūra) ir dažnai lijo.
Taigi, buriavome iš Neuhofeno iki Bornholmo Svanekės, po to Christiansio, Alingė, Hammerhavneno uostelis su išlipimu aplankyti vietinės pilies griuvėsius, po to Rionė, baltieji Riugeno skardžiai, Sassnicas ir vėl Neuhofenas. Ramiai, neskubant, pasidairant, pasimėgaujant. Galų gale kitaip „Bavaria 39” laivas ir neplaukia.
Burių jūroje buvo mažai, o kai kuriuose uosteliuose buvome vieninteliai atplaukę. Kurortinis, o kartu ir buriavimo sezonas šiuose kraštuose prasideda birželio viduryje, šiemet – birželio 13 d. (čia galima pastebėti, kad mes, lietuviai, pradedantys kurortinį sezoną Palangoje visu mėnesiu anksčiau nei danai ar vokiečiai, esame išties karštakraujė tauta). Nenuostabu, kad kai kuriuose uosteliuose buvome vieninteliai prisišvartavę. Christiansio saloje lankytojų laukia išrikiuoti absoliučiai tušti kavinės stalai, o Svanekėje ir Alingėje rasti portmasterį buvo neįmanoma. Akivaizdu, kad dar ne sezonas...
Tie Daniški miesteliai – uosteliai Bornholme tiesiog pasakiški – viskas sutvarkyta, viskas nudažyta, viskas arba išasfaltuota nuo – iki, arba tvarkoma, ir žvelgiant į šią skandinavišką tvarką darosi aišku, kad tiktai daniškas protas galėjo sugalvoti tokį žaislą kaip „Lego“.
Gamta? Nuostabi. Daug akmens – ir ledynų nugremžto, ir bangų nuglaistyto, bet visuomet labai gražaus.
Jūrligė? Buvo. Ne visiems. Tačiau nepraėjo ir dvi paros, kai net jautriausi organizmai nustojo jausti jos simptomus. Vis dėlto nakvynė uoste tam labai padeda.
Wi-Fi? Ne. Tiksliau – kaip toje vokiškoje patarlėje „teoriškai arklys, bet praktiškai – nesikelia“. Atplaukus į uostą yra sumokamas stovėjimo mokestis, už kurį gaunamas vanduo, elektra ir belaidis interneto ryšys. Mokama automatuose (kurie ne visur veikia) banko kortele, panašiai, kaip Lietuvoje mokama už automobilio stovėjimą. Sumokėjus automatas išspjauna tokį oranžinį lipduką, kuriame pažymėta koks laivas, kiek stovės, taip pat ir slaptažodis prisijungti prie interneto. Tačiau pati to prisijungimo veiksmų seka tokia sudėtinga, kad niekam iš mūsų šešių įgulos narių šios abrakadabros įveikti nepavyko. Pasekmė – savaitę gyvenome be interneto, Masiulio ir Facebook'o. Ir be orų prognozių.
Įgula. Šeši vyrai iš Lietuvos – pačių įvairiausių profesijų, pomėgių ir užsiėmimų, kuriuos suvienijo buriavimas Baltijoje. Nuplaukėm, parplaukėm, viskas gerai.
Įdomybės. Sassnice (nedidelis kurortinis uostelis rytinėje Riugeno salos pakrantėje) visai netikėtai šalia ultramodernaus kabančio pėsčiųjų tilto aptikome granitinę atminimo lentą... Leninui. Taip. Vladimirui Uljanovui Leninui. Pro čia jis vyko iš kažkur į kažkur. Iš pradžių šis radinys labai nustebino, priminė, kad esame buvusios Rytų Vokietijos teritorijoje, bet vėliau kažkas labai taikliai pastebėjo, kad gal tokia vokiečių pozicija – palikti tą atminimo lentą kažkokiam gervuogyne su prastai nuvalytais grafiti likučiais – ko gero ir yra pati teisingiausia ir net labiau niekinanti, nei mėginimas tokius „paminklus“ šalinti. Vokiečiai nesuko dėl tokių dalykų galvos – paliko istorijos šlamštą kažkokio šabakštyno pakrašty, ir žingsniuoja sau pro šalį ultramoderniu tiltu į ateitį. Turbūt toks požiūris reikštų, kad mes savo geležinius kareivius – išvaduotojus beigi kitas kolūkietes ant Žaliojo tilto galėjome abejingai palikti rūdims sugraužti ir užsiimti kažkuo naudingu.
Beje, panašus vaizdas mus užklupo ir Štralzunde. Apie patį Štralzundą – atskira kalba: tai Hanzos pirklių miestas, kurio turtai ir galia kvėpuoja iš kiekvienos miiiilžiniškos katedros plytos ir iš fantastinių ažūrinių viduramžių turgavietės papuošimų, iš milžiniško gotikinio senamiesčio ir iš didingų bažnyčių bokštų. Po jį galima klaidžioti ir klaidžioti. Bet ir čia: katedros pašonėje – paminklo tarybiniam kariui išvaduotojui likučiai. Paminklas pastatytas taip, kad matytųsi iš visų miesto centrinės aikštės kampų. Bet ir šis reliktas paliktas piktžolėms, medžių šakoms ir gyvenimo šalikelei puošti. Tikrasis įėjimas į Štralzundo katedrą bei jos istoriją – kitur.
Ir – kelionė.
„Chrysler voyager“ sutalpino ir mus šešis, ir mūsų mantą. Su sustojimais pavalgyti lenkiškų fliakų bei guliašovos sriubos kelionė puikiaisiais (nes jie iš tiesų puikūs) Lenkijos greitkeliais ir Vokietijos autobanais užtruko apie dvylika valandų.
