Į Bazelį šią vasarą mane atviliojo Van Gogas, žydų istorija ir didžiausia Europoje meškiukų kolekcija. Tačiau tai tik maža dalis to, ką miestas gali pasiūlyti smalsiam keliautojui.
Kultūriniu paveldu garsėjantis trečias pagal dydį Šveicarijos miestas yra įsikūręs unikalioje „trijų šalių žemėje“. Tai nesunku suvokti vos atvykus į Bazelį – pasitinka atskiros šveicarų, prancūzų ir vokiečių traukinių stotys.
Gatvėje ausis pasiekia nepažįstamas dialektas. Net ir meistriškai vokiečių kalbą valdantis keliautojas prieš jį bus nuginkluotas. „Baseldytsch“ ne tik ryškiai skiriasi nuo standartinės vokiečių kalbos, bet ir nuo kitų „šveicarų vokiečių“ atmainų. Elzaso pasienyje gyvenantys miestelėnai vartoja daugybę prancūziškų skolinių, todėl po kiek laiko nebestebina visur linksniuojami „Adieu“ ir „Merci“ žodėlaičiai.
Vėliau išsiaiškinu, kad dėl šios specifinės Bazelio geografinės padėties nevalia prarasti budrumo maudantis miestą skrodžiančiame Reine. Upė tokia srauni, kad akimirksniu gali nunešti kelis kilometrus. Todėl nėra aišku, kokios valstybės krante išnirsi. Tuo tikslu turizmo informacijos centruose net pardavinėjami neperšlampantys oranžiniai maišeliai, į kuriuos ekstremalių maudynių mėgėjai gali susidėti drabužius ir pasą. Be to, nepatyrusiems Reino plaukikams išlieka didelė tikimybė bumbtelėti į valtis ar komercines baržas.
Kitas Bazelio pavojus tyko tramvajų eisme. Jiems galioja tik viena taisyklė -„tramvajus visada teisus“. Padėtį dar labiau apsunkina tylus tramvajų važiavimas. Todėl visi Bazelio turistiniai gidai įspėja: „nežiopsokite eidami per gatvę“. Įsėdus į vieną tramvajų, beje, galima be persėdimo pasiekti Prancūziją. Juo dažniausiai naudojasi pigesnių maisto produktų į kaimyninę šalį plūstantys šveicarai.
Margaspalviai miesto tramvajai - tikra grėsmė užsižiopsojusiems turistams
Savo „muziejų odisėją“ pradedu nuo didžiausią susidomėjimą mieste keliančios Van Gogo parodos. Vos prieš kelias dienas parodoje oficialiai apsilankė 250 000-asis lankytojas. Iš viso laukiama pusė milijono. Skelbiama, jog tai sėkmingiausia paroda 350 m. muziejaus istorijoje.
Įžengus į muziejų iškart pasitinka nepigi bilietų kaina (60 litų – suaugusiems, 40 litų - studentams) ir šveicariška tvarkelė. Viskas iki beprotybės apgalvota ir suorganizuota. Lankytojo bilietas yra tikrinamas tris kartus. Prie rūbinės kabo iškaba, skelbianti, kad šunys Van Gogo parodoje pageidaujami nėra, nes į rūbinę pasaugoti jie „priimami tikrai nebus“. Ant muziejaus restorano stalelių išdėliotos ne bet kokios gėlės, o saulėgrąžos, deramai atsispindinčios vangogišką dvasią. Muziejaus audio vedliai tuo tarpu yra naujausio modelio „iPodai“.
"Kunstmuseum Basel" viduje
Van Gogo paroda „Peizažai: tarp dangaus ir žemės“ siūlo pasigerėti 70-ia meninko darbų. Todėl investuoti pusšimtį litų į gerą meną tikrai verta. Be to, joje eksponuojama dar 40 Van Gogo amžininkų (Sezano, Gogeno, Monė, Pisarro, Renuaro) paveikslų. Kai kurie iš jų sutraukti iš privačių kolekcijų ir iki šiol niekada nerodyti plačiajai publikai.
Žvalgantis po Van Gogo darbus ryškėja skausmingas menininko savęs paieškų kelias. Ankstyvieji dailininko darbai stebina žemiškais tonais ir yra be galo realistiški. Jei ne šalia kabantys informaciniai lapeliai, drįsčiau suabejoti, ar jie tikrai sukurti garsiojo menininko.Vėlyvieji – užgieda sodriomis spalvomis ir išraiškingu potėpiu. Protu nesuvokiama, jog genijus savo gyvenimą praleido skurde. Nors menininkas nutapė 800 drobių, tik vienų jų – „Raudonuosius Arlio vynuogynus“ – jam pavyko parduoti esant gyvam. Blogų darbų Van Gogas nenaikindavo, bet pasilikdavo tam, kad žinotų „kaip nereikia tapyti“.
"Raudonieji Arlio vynuogynai" - vienintelis darbas, kurį Van Gogui pavyko parduoti.
Po parodos iš smalsumo užsuku į suvenyrų parduotuvėlę. Į akis iškart sminga originalusis saulėgrąžų skonio Van Gogo alus „Van Heli“. Itin iškalbinga pasirodo jo etikėtė: saulėtas pietų Prancūzijos laukas, šūsnys teptukų ir alus. „Tam, kad visapusiškai ištirtum kultūrą“, - galėtų būti ironiškas jo reklaminis šūkis. Kaip bebūtų, apsvaigusi nuo gero meno, alkoholiu nesusigundau.
Kitas dėmesio vertas, tačiau šįsyk „vietinės gamybos“ yra menininko Žano Tinkveli (Jean Tinguely) muziejus. Tinkveli kūrė kinetinį arba „judesio“ meną, įkvėptas Ciūriche gimusio dadaizmo judėjimo. Savo skulptūromis menininkas siekė pašiepti materialių daiktų perprodukciją vartotojiškoje visuomenėje.
Nors ir neteko lankytis Tinkveli muziejuje, buvau pakerėta vos išvydusi jo interaktyvų „Fastnachtsbrunnen“ fontaną miesto centre. Novatoriško fontano judantys mechanizmai atlieka ne tik estetinę, bet ir pumpavimo funkciją. Brangų menininko darbą Bazeliui padovanojo šveicarų „Migros“ prekybos centras 50-iųjų metinių progą. Sužinojus šį faktą, veidą užtvindė šelmiška šypsena: neprieštaraučiau, jei Vilniui ką nors panašaus padovanotų „Maxima“ ar kuris kitas prekybos centras.
Tinkveli "Fastnachtsbrunnen"
Fragmentas iš Tinkveli "Fastnachtsbrunnen"
