Praėjus daugiau nei pusmečiui po sudėtingos klubo sąnario lūpos operacijos atsigaunanti 18-metė krepšininkė bandys savo laimę ateinančioje Moterų nacionalinės krepšinio asociacijos (WNBA) naujokių biržoje.
„Nelabai nuo ko yra ir pailsėti, nežaidžiau pusę metų“
Pradėjus pokalbį su J.Jocyte, ir uždavus klausimą apie atostogas ir jos leidžiamą vasarą, žinoma mergina nesuglumo ir išliko profesionali.
„Nelabai tokių tradicinių atostogų ir turėjau, nenustojau treniruotis, kad ir kokio būdo būtų treniruotės. Be krepšinio kažkaip kitų sportų nėra taip, kad žiūrėčiau. Ką per televizorių rodo, pasižiūriu, bet tik tiek. Nelabai nuo ko yra ir pailsėti, nežaidžiau pusę metų“.
Baigiant mintį apie laisvalaikį pridūrė, kad jai geriausias poilsis yra buvimas su šeima, kurios ji taip ilgai nemato sezono metu.
Paklausus apie palaikymą, kai gavo traumą, ji išskiria artimųjų ratą. „Kažko naujo nepasakysiu. Labiausiai vis tiek artimieji palaikė. Buvo smagu sulaukti palaikymo ir iš moterų rinktinės kai kurių žaidėjų‘‘.
Merginos ateityje pasieks tiek, kiek norės
Palangiškė visgi buvo nusivylusi, kad negalėjo rungtyniauti šiemet Lietuvoje vykusiose 20-mečių Europos pirmenybėse, o praėjusiais metais Ispanijoje vykusiame pasaulio 19-mečių čempionate jos žaidimo laiką stabdė atsinaujinę klubo skausmai.
„Sunku žiūreti su mintimi, kad negaliu joms niekuo padėti. Ir, aišku, dar skaudžiau, kai nežaidžiame dėl medalių. Bet man pačiai buvo svarbu būti su jomis, su visa komanda, kad užbaigtume jaunimo čempionatus kartu“, – atviravo J.Jocytė.
Paklausta apie savo komandos draugių perspektyvas atletė nedaugžodžiavo: „Neišskirsiu pavardėmis, visos jos žino savo galimybes. Tik klausimas, kiek norės to aukštesnio lygio‘‘.
Paprašyta pateikti savo nuomonę apie bendrus visų amžiaus rinktinių pasiekimus atletė prasitarė, kad tai galbūt yra dėsningas rezultatas.
„Visi moka žaisti. Didžiosios šalys turi savo sistemas ir joms tas veikia. Jos turi iš ko pasirinkti, – teigė pašnekovė. – Nesakau, kad pas mus talento trūksta, bet mes ne per jį dažniausiai laimime’’.
Žinoma mergina išskiria savo auksinės kartos komandą.
„Kas į galvą ateina, tai, pavyzdžiui, U16 ir U18 rinktinės, su kuriomis laimėjome po medalį. Kas žiūrejo ir matė visą čempionatą, žinojo, kad tikrai nebuvome įvardijamos favoritėmis ar turėjome daugiausia talento. Mes tiesiog labiau norėjome laimėt ir žinodamos, kad mus nurašo, mums tiesiog degė akys, kad laimėtume”, – jaunimo rinktinių sėkmės priežastis atskleidė J.Jocytė.
Vertindama dabartinės moterų rinktinės perspektyvas, ji išliko pozityvi: „Šansus turim neblogus, įdomu, kaip lipdysis mūsų žaidimas be (Gintarės) Petronytės. Ji buvo didelė mūsų komandos dalis, tikra lyderė’’.
Reabilitacija po operacijos
Talentinga krepšininkė pastaraisias metais buvo patekusį į nesėkmių ruožą – praėję sezonai paženklinti sveikatos negalavimais: operacija ir po jos sekusia sudėtinga reabilitacija.
Tvirto charakterio krepšininkės tėtis Alvydas Jocys nenusimena ir tiki, kad Prancūzijoje išoperuota trūkųsi klubo sąnario lūpa nebemaišys dukrai kilti į krepšinio olimpą.
„Lietuvoje medikai neapsiėmė atlikti operacijos, nes ji buvo gan sudėtinga, todėl, pasitarę kartu su šeima, nusprendėme operuotis Prancūzijoje. Rūgpjūčio penktą dieną dukra pradėjo pasiruošimą sezonui su (Vilerbano) komanda. Reabilitaciją ir operaciją vertiname gerai‘‘, – sakė A.Jocys.
Savo ruožtu krepšininkė į susidariusią situaciją žiūri ramiai ir nesijaudina.
„Esu dabar jau 6 mėnesiai po operacijos. Net nesitikėjau pati, kad tiek ilgai viskas užtruks, nes dar į kontaktinį žaidimą nesu grįžusi. Prasidėjo pasiruošimas. Bent jau pirmą savaitę kontakto nebus, kad apsiprasčiau ir įeičiau i ritmą. Vėliau žiūrėsim, tikiuosi, būsiu pasiruošusi žaisti su pilnu kontaktu be jokių problemų’’, – teigė Justė.
Pasak autoriui artimų šaltinių, panašūs plyšimai yra gan dažni reiškiniai žmonėms, kurie net nėra sportininkai, o 17 metų sportininkės amžius, turbūt, yra didžiausias faktorius šioje dėlionėje.
„Žmogaus dubuo baigiasi vystytis tik sulaukus 20 metų (ypač moterų) ir, jei gerai pamenu, klubo stuburas/labrumas paprastai iki to laiko nėra visiškai susiliejęs. Esu tikras, kad įtampa žaidžiant tarptautiniu lygiu ir profesionalus sportas kelia daug streso dar ne visai subrendusiai struktūrai.
Tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl nėra gera mintis ankstyvame amžiuje skubinti žaidėjus į profesionalų sportą, kur jie būtų intensyviai išnaudojami‘‘, – teigė su panašiomis traumomis neretai susiduriantis gydytojas, nenorėjęs, kad būtų minima jo pavardė.
Pasak pašnekovo, visiškas atsigavimas po operacijos trunka bent 6–12 mėnesių.
„Labai svarbu būtų visiškai pasveikti ir nerizikuoti pakartotinai susižaloti per greitai sugrįžus į elitinio lygio sportą, – teigia šaltinis. – Priimant sprendimą turi būti atsižvelgiama į kelis veiksnius – nuo sužalojimo sunkumo iki bendros paciento būklės. Labai treniruotas sportininkas paprastai toleruoja operaciją daug geriau, nei vidutinis pacientas.‘‘
Dažniau klubo sąnario lūpos įplyšimai yra nustatomi moterims nei vyrams. Tai gali būti dėl to, kad moterys dažniau serga klubo displazija.
Žinoma, kad sporto šakos, kuriose kartojasi išorinis klubų sukimasis, kaip baletas, futbolas, ledo ritulys ir golfas dažniau nei kiti sportai sukelia sąnario lūpos disfunkciją.
Tarp žymių sportininkų, kurie irgi yra turėję klubo problemų, galima būtų išskirti tenisininką Andy Murray‘ų, sprinterį Tysoną Gay‘ų, ledo ritulio žvaigždę Nicklasą Backstromą, beisbolininką Alexą Rodriguezą bei krepšininką Killianą Hayesą.
Prancūzijoje neprapuolė
Keturiolikos metų debiutavusi Vilerbano ASVEL komandoje, J.Jocytė atverė paslapties šydą apie savo prisitaikymą komandoje bei ateinantį sezoną.
„Nepalūžti turbūt leido didelis noras. Norėjau tobulėt, o ASVEL buvo puikios sąlygos tam. Aišku, buvo sunkumų, bet per tą didelį norą jie pasimiršdavo“, – pasakojo Lietuvos moterų krepšinio viltis.
Pasiteiravus apie sunkią prancūzų kalbą bei prisitaikymą prie naujos aplinkos, J.Jocytė tik šyptelėjo: „Iš pradžių buvo nejauku, bet po kiek laiko supratau jų kalbą ir kultūrą, tai dabar viskas daug lengviau ir paprasčiau“.
Prancūzijos komanda kitą sezoną pasitinka atsinaujinusi, klubą paliko daug pajėgių žaidėjų, spaudoje buvo skelbta apie mažesnį komandos biudžetą.
Bet sumažėję komandos tikslai lietuvės nejaudina: „Nereikės nieko įrodinėti asmeniškai, būsiu pasiruošusi, žaisiu, o jei ne, tai ne. Gal tik bus iš pradžių sunkiau pačiai įeiti vėl į ritmą po tokio laiko, bet nelabai jaudinuosi dėl to. Žinau ir jaučiu, kad rebilitacija nebuvo veltui“. Kalbėdama apie sekantį sezoną lietuvė pabrėžė, kad tai bus visiškai nauja, kitokio braižo komanda, kuri stipriai skirsis nuo praėjusių sezonų.
Mintys krypsta į WNBA
Lietuvės sutartis su Vilerbano ASVEL baigiasi po ateinančio sezono. Ką daryt, paklaustų atlikėjas Radži. O iš tiesų, ką daryti, jei esi talentinga, o žaidimo aikštelė Europoje tau atrodo ne tokia įdomi, kaip anksčiau.
Krepšininkės tėtis A.Jocys pranešė bene svarbiausią naujieną apie talentingąją dukrą: „Daug ką nustebinsime, bet prie susiklosčiusių aplinkybių, planuojame dalyvauti kitų metų WNBA naujokių biržoje“.
Paklausta apie galimybę jėgas išmėginti už Atlanto, bei apie geriausiai ten žaidžiančias sportininkes, Jocytė išliko ištikima sau: „Ar WNBA man prilips? Klausimas atviras, nes nesu daug susidūrusi su Amerikos krepšininkėmis ir visa ta lyga... Taip, yra toks tikslas ateityje. O kalbant apie žaidėjas, man apskritai patinka žiūrėti daug krepšinio, pasiimti į savo bagažą ne tik vienos atletės judesius, arsenalą, bet pritaikyti tai, kas, manau, padėtų mano žaidimui”.
WNBA iki šiol yra rungtyniavusios dvi lietuvės. Aneta Kaušaitė 1998-1999 metų sezone Detroito „Shock“ ekipoje atliko tik epizodinį vaidmenį. Kur kas ryškesnį pėdsaką paliko Jurgita Štreimikytė, kuri, debiutavusi 2000-aisiais, iš viso sužaidė tris solidžius sezonus su Indianos „Fever“ marškinėliais.
Teksto autorius Mantas Aliukonis
