Konkurencijos priežiūros institucijos Lietuvoje karts nuo karto „sublizga“ bausdamos privačias įmones.
Konkurencijos taryba gali išrašyti tūkstantines baudas dekupažo priemonių pardavėjams, bet yra bejėgė prieš konkurenciją akivaizdžiai ribojančius valdžios sprendimus. Visiems rūpimos degalų kainos Lietuvoje aukštos ne dėl privačių įmonių, o dėl valdžios sprendimų: didelių mokesčių ir konkurencijos ribojimo.
Lietuvoje mokesčiai sudaro daugiau nei pusę degalų kainos. Apie 40 proc. – degalų gamybos kaina, apie 7–8 proc. – mažmeninės prekybos (degalinių) marža. Taigi pagrindinis aukštų kainų kaltininkas yra ne OPEC, ne degalų gamybos ar pardavimo įmonės, o valdžia, kuri priverčia už labai reikalingą prekę mokėti dvigubai daugiau. Tiesa, vietinė valdžia dabar gudri – slepiasi už Europos Sąjungos (ES) direktyvų ir Briuselio numatytų minimalių akcizų. Nepaisant „slėpynių“, akcizas benzinui 26 ct didesnis nei liepia ES. Taigi ir litras benzino – 26 ct brangesnis, (ar net 38 ct, jei skaičiuoti iki 2011 metų, tuomet galimą taikyti išimtį).
Slepiantis po kita ES direktyva – ribojamas degalų importas. Norinčioms importuoti ir pardavinėti degalus įmonėms reikia kaupti privalomas atsargas. Tai reglamentuojanti direktyva aiškiai sako, kad atsargas galima kaupti bet kurioje ES šalyje, t. y. ten, kur įmonėms pigiau ir patogiau. Lietuvoje iki šių metų rugpjūčio pabaigos buvo skelbiama, kad ES šalyse galima laikyti ne daugiau nei 10 proc. atsargų. Nuo rudens Lietuvos valdžia užsienyje leido laikyti jau 30 proc. atsargų. Tai – geras žingsnis, bet kodėl neleidžiama visų (ar didžiosios dalies) atsargų laikyti ES šalyse? Toks sprendimas nieko nekainuoja, nesukelia neigiamų pasekmių ir gali keliais centais atpiginti degalus.
Negana to, valdžia sugalvojo ir kitų apribojimų importui. Kuro kokybės standartai Lietuvoje –aukštesni nei aplinkinėse ES šalyse. Todėl laisvai importuoti pigesnį benziną, pavyzdžiui, iš Latvijos įmanoma tik nuo gegužės iki rugsėjo (kitais mėnesiais Latvijoje pardavinėjamas benzinas neatitinka Lietuvos nustatytų standartų). Su dyzelinu situacija dar prastesnė. Skirtingai nei Lietuvoje, valdžia Latvijoje, Švedijoje, Danijoje ar Norvegijoje apskritai netaiko privalomų kuro standartų. Visa tai reiškia, kad Lietuvos valdžia nepagrįstai užkerta kelią konkurencijai ir galimybėmis pasinaudoti ES rinka. To pasekmė – brangesni degalai.
Tokių istorijų, kuomet konkurencijos stabdis yra ne privačios įmonės, o valdžia, Lietuvoje apstu bet kokioje ūkio šakoje. Dar blogiau – valdžia nepavaldi jokioms konkurencijos priežiūros institucijoms. Natūralu. Didžiausias „monopolistas“ nepakenčia kontrolės.
