Lietuvos valdžios, politinio elito niekinamas požiūris į visuomenę nepaprastai aiškiai skleidėsi mokytojams ėmus atvirai reikšti nepasitenkinimą varganais atlyginimais ir vis didėjančia įtampa mokyklose. Valdžia nesibodėjo nei melo, nei šantažo, nei demagogijos.
Premjeras Gediminas Kirkilas, švietimo ir mokslo ministrė Žakaitienė vis aiškino žiniasklaidai, kaip nereikėtų tiesiogiai suprasti pažado pakelti mokytojų atlyginimus, kol galop paaiškėjo – pažadas buvęs tarsi neįpareigojantis pamąstymas, liudijantis nenuilstamą mūsų valdžios dėmesį mokytojams ir kitokiems varguoliams.
Prasidėję mokytojų streikai suvoktini ne vien kaip tam tikros socialinės grupės kova už normalų būvį – jie galėtų ir turėtų paskatinti visuomenės pilietinę savivoką, nepaliaujamai keliant klausimą, kodėl Lietuvos valdžia sąmoningai skatina vis didesnę socialinę atskirtį ir kodėl naikinami valstybės ir valstybingumo pamatai – švietimas bei jaunimo lavinimas? Valstybė, kuri švietimo sistemos nelaiko prioritetine politikos sritimi, pasmerkta sunykimui. Šitai, manau, suvokia ir mūsų politinis elitas. Tačiau politinio elito mąstymo logika kiek kitokia – iš valstybės silpnėjimo ir nykimo neseka, jog blogėja politinio elito gerovė bei silpnėja jo valdžia. Atvirkščiai – juo silpnesnė valstybė ir visuomenės pilietinė savimonė, juo stipresnė politinio elito vienvaldystė, vadinasi, ir didesnės galimybės niekam nesiaiškinant rūpintis vien savo gerove. Kaip tik silpnose valstybėse klestėte klesti politinis verslas, kuriam netrukdo jokie bent kiek stipresni visuomeninio sąmoningumo proveržiai.
Per atgautos Nepriklausomybės metus susiklosčiusį dabartinės valdžios požiūrį į visuomenę, taip pat į valstybės ateitį paveikiai suformulavo įtakinga socialdemokratų partijos veikėja parlamentarė Irena Šiaulienė: į mokytojų priekaištus rinkėjų atstovė atsakė, jog nepatenkinti gali važiuoti užsienin. Kitaip tariant, nepatenkintai esamomis sąlygomis visuomenės daliai pasiūlyta vykti lauk iš politinio elito nusavintos Lietuvos. Politinis elitas visiškai nesiruošia kurti tokios Lietuvos, kurioje būtų gera gyventi visiems. Kodėl? Kadangi tokioje Lietuvoje politinis elitas negalėtų gyventi taip gerai, kaip dabartinėje, sau susikurtoje Lietuvoje.
Mokytojų veiksmai rodo, jog Lietuvoje jau randasi platesnių socialinių judėjimų užuomazgos. Tačiau akivaizdu ir kitas dalykas – visuomenės pilietinės savimonės ir socialinio solidarumo stoka. Mokytojų streikus bent jau žodžiais turėtų paremti ir tie visuomenės sluoksniai, kuriems dar rūpi mūsų mokyklos ir valstybės ateitis. Deja, kol kas negirdėti mokytojus palaikančių kultūros ir meno veikėjų, humanitarinių ir akademinių sluoksnių atstovų balsų, ką jau kalbėti apie pilietinę išsilavinusių verslininkų poziciją.
Lietuvos valstybingumo ir nacionalinės savimonės stuburas – mokytojai ir knygnešiai, perėmę tautos žadintojų idėjas. Kodėl tad iš sovietinės okupacijos išsilaisvinusi Lietuvos visuomenė ir lietuvių tauta kuria valstybę, kurioje mokykla bei mokytojai taip nuvertinti ir pažeminti? Todėl kad valstybę kuria ne visuomenė bei tauta, o grupė žmonių, kurie sugebėjo valstybės kūrimo ir atstovavimo valstybei darbą pasiskirti sau. Ta grupė nepaprastai veiksmingai įgyvendino visų nepatenkintųjų, o ypač jaunimo, tylaus vijimo iš Lietuvos politiką. Politinis elitas džiūgavo, jog išstumtųjų srautai sparčiai gerina makroekonominius rodiklius. Beje, emigracijos apimtis yra geriausias rodiklis, įvertinantis pokomunistinių šalių politinių elitų veiklą nacionalinės valstybės tvirtinimo, pilietinės visuomenės ugdymo bei socialinės sanglaudos stiprinimo požiūriu. Juo daugiau emigravusių, juo labiau visuomenę demoralizuojanti ir valstybę silpninanti politinio elito veikla bei savimonė. Pagal šį rodiklį Lietuvos politinis elitas tvirtai pirmauja Europos Sąjungoje.
Bus partijų, kurios į savo rinkimų programas įtrauks ir pažadus gerinti mokytojų padėtį. Tačiau priešrinkiminiai šūkiai bei pažadai negali nuslėpti, jog nė viena parlamentinė partija pastarąjį dešimtmetį nesiėmė atstovauti mokytojams bei mokyklai, nesiėmė ginti mokyklos bei mokytojų interesų, iškeldami juos kaip strateginius politinius prioritetus. Valdė ir buvusioji komunistinė nomenklatūra, ir konservatoriai. Komunistinės nomenklatūros požiūrį į Lietuvos mokyklą ir mokytojus išsakė I. Šiaulienė, o kas trukdė konservatoriams tapti ištikimais Lietuvos mokyklos ir mokytojų gynėjais, kas neleido jiems strateginius mokyklos prioritetus įtvirtinti valstybinės politikos lygiu derybose su socialdemokratais dėl paramos mažumos vyriausybei? Niekas netrukdė, nebent vyraujantis nomenklatūrinis mentalitetas, įsivyravusi ir jau gero politinio tono bruožu laikoma nejautra socialiniams ir kultūros reikalams. Ir dar vienas dalykas – bendrų politinio elito interesų pajauta. O politinio elito interesas – juo silpnesnė ir juo labiau į pavienes silpnas grupes susiskaldžiusi visuomenė, juo lengviau ją valdyti it kurti sau europinė gerovę.
Mokytojų apgaudinėti nesibodima net patvirtinant, jog atlyginimai bus keliami. Juk dabartinė infliacija šiais metais jau „suvalgė“ ir 10, ir 20 procentų žadamo padidėjimo, tad naujieji atlyginimai nė kiek nepagerins mokytojų padėties. Reikia turėti omenyje, kad mažai uždirbančius infliacija veikia kur kas labiau, nei skelbiamas vidurkis – mažai uždirbantys didžiausią savo atlygio dalį išleidžia maistui ir mokesčiams už būstą, o juk maisto, dujų, apšildymo, elektros kainos kyla kur kas labiau nei infliacijos rodiklis. Kitas dalykas tas, kad nutarusi kelti mokytojams atlyginimus valdžia jau ieško būdų, kaip pakeisti atmokėjimo sistemą, kad pakėlimas virstų gaunamo užmokesčio sumažėjimu. Tačiau negirdėti jokios parlamentinės partijos balso, kuris aiškintų valdžios apgaules ir siūlytų pagrįstą švietimo sistemos plėtros ir mokytojų gerovės užtikrinimo strategiją.
Palinkėkime mokytojams ir kitiems kultūrininkams, kad jų veiksmai naujaisiais metais būtų dar ryžtingesni, o reikalavimai susilauktų plataus valstybės ateitimi susirūpinusios visuomenės pritarimo ir palaikymo. Mokykla – valstybės ir visuomenės stuburas.
