Daugiau apie tai – TV3 žiniose.
Tadas – vienuoliktokas. Vaikinas pasakoja, kad ne kartą mokykloje jam teko kęsti patyčias ir bendraklasių užgauliojimus.
„Užtekdavo labai gal net paprastų dalykų – galbūt kažką ne taip pasakyti, galbūt tą dieną kitaip atrodyti“, – pasakoja gimnazistas Tadas.
Tadas susilaukdavo skaudžių replikų ir dėl savo išvaizdos, ir dėl aprangos. Pasak gimnazisto, jis stengdavosi tokius pasisakymus ignoruoti.
„Jeigu tu kažką atsakai – tu duodi tokio kaip parako, žinot, tam pašaipūnui, tam asmeniui – tu jį užkuri dar labiau“, – tikina gimnazistas.
Vaikinas pastebi, kad mokiniai dažnai linkę nutylėti ir nepasakoti apie patyčias. Tadas prisimena ir jo vyresnįjį brolį, iš kurio tyčiojosi dėl epilepsijos. Gimnazisto brolis niekam neišdrįso pasipasakoti apie užgauliojimus.
„Jis ilgus metus slėpė nuo tėvų. Aišku, tėvai pastebėjo, kad kažkas ne taip, jog vaikas vis tiek jaučia kažkokį tai spaudimą. Ten jau buvo peraugę į fizinį smurtą, ten ir stumdėsi, ir juokėsi labai stipriai“, – dalijasi Tadas.
Tyčiojasi dėl išvaizdos ar mokslų
Dvejus metus „Vaikų linijoje“ savanoriaujanti Jolita pasakoja, kad apie patyčias su vaikais tenka kalbėti kiekvieno budėjimo metu – toks skambutis būna kas trečias.
„Vaikų linijos“ duomenimis, patyčių tema kalbančių vaikų vis daugėja – praėjusiais metais jų skaičius viršijo du tūkstančius. Jolita pasakoja, kad dauguma skambinančių vaikų patiria patyčias dėl savo išvaizdos, taip pat dėl mokslų.
„Per storas, per plonas, akiniuotas, raudonplaukis. Jie sako: „Nu tai taip, man matematika nelabai sekasi – nu tai juokiasi visi dėl to“, – komentuoja „Vaikų linijos“ savanorė Jolita Palekaitė.
„Sprinter tyrimų“ atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei trečdalis apklaustųjų brendimo laikotarpiu nuo 11 iki 17 metų patyrė patyčias. „Vaikų linijoje“ savanoriaujanti Jolita pasakoja, jog dažnai po pokalbių su vaikais jaučiasi neramiai.
„Išeini su tuo nerimu ir liūdesiu iš budėjimų, būna, iš kitos pusės, džiaugiesi, kad tas vaikas turėjo drąsos, turėjo valios paskambinti „Vaikų linijai“, pasikalbėti apie tai“, – sako savanorė.
Pasak Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, paskutiniais metais patyčios persikelia ir į elektroninę erdvę, socialinius tinklus. Ir jų taip paprastai sustabdyti nėra lengva.
„Yra filmuojama ir informacija yra talpinama į socialinius tinklus ir vaikas patiria ne tik fizinę žalą, bet ir psichologinę, kai tie įrašai yra viešinami“, – kalba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
Nesulaukia pagalbos iš tėvų
„Sprinter tyrimų“ duomenimis, du trečdaliai patyčias patyrusių apklaustųjų pagalbos nesikreipė. „Vaikų linijos“ atstovės pastebi, kad vaikai bijo būti „skundikais“, taip pat paaugliai neieško pagalbos, kai vieną kartą pranešę apie netinkamą elgesį, nesulaukia grįžtamojo ryšio.
„Atrodo, kad niekas neveikia, kad jeigu aš pasakysiu, nuo to situacija nesikeis“, – teigia „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.
„Jie visai nebūtinai susilaukia tos pagalbos: „Jo, pasakiau tėčiui, sakė tėtis: duok atgal, arba sakė, nu tai nekreipk dėmesio“, – pasakoja „Vaikų linijos“ savanorė Jolita.
Psichologė akcentuoja – tėvams svarbu kalbėtis su vaikais, jeigu įtaria, kad vaikas patiria patyčias, o jeigu vaikas kalbėti nenori, išlikti kantriems ir po truputėlį prisijaukinti vaiką – paklausti apie jo savijautą, kaip praėjo jo diena.
„Visiems yra reikalinga pagalba – tiek vaikui, kuris tyčiojasi, keisti elgesį iš agresyvaus į neagresyvų, nežeidžiantį kito žmogaus, tiek vaikui, kuris patiria patyčias, kad jisai sulauktų kažkokios paramos ir nesukauptų tų visų sunkių jausmų savyje“, – aiškina Jurgita Smiltė Jasiulionė.
O artėjant mokslo metams vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba skatina pedagogus atkreipti dėmesį į mokinius ir jeigu įtaria, kad jie patiria patyčias, imtis veiksmų – kalbėtis su jais, įtraukti ir tėvus.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio viršuje.
.jpg)
