Mokykloje išdykauti mėgo visi. Gal teko įkišti į klasės durų spyną degtuką, kad neįvyktų pamoka? O gal su bendraklasiais mėtėtės lentai skirta valyti kempine?
Tačiau ar buvome monstrais? Tikriausiai ne. Apie išdaigas klasės auklėtoja pranešdavo tėvams, gaudavome pylos ir buvo gėda. Tačiau šiuolaikiniai mokiniai – kitokie.
Žiniasklaidoje dažnai galima perskaityti apie žiaurų mokinių elgesį ir patyčias. Tačiau ar kada nors kas nors susimąstė, ką jie daro su mokytojais? Suaugusiam žmogui būtų sunku suprasti, kad net šeštokas gali naudoti psichologinį smurtą prieš ilgametę patirtį turintį mokytoją, tačiau tai yra šių dienų realybė.
Su liūdnu šypsniu veide gydytojai juokiasi, kad onkologijos skyriuje daugiausiai galima išvysti pedagoginį darbą dirbančiųjų. Tad kokiais būdais šiuolaikiniai mokiniai-monstrai žemina net ir mokytojus?
Straipsnyje neminėsime mokyklų pavadinimų ir mokytojų pavardžių - toliau pateiktos informacijos niekas viešinti nenori. Perskaitę, tikriausiai, suprasite kodėl.
Žiauri realybė
Chemijos pamokoje ašarinėmis dujomis devintokai apipuršia mokytoją, o jai nualpus visa klasė pasišalina iš kabineto. Vėliau iškviečiama policija, surašomi dokumentai, bet mokiniai atsisako liudyti ir tyrimas baigtas.
Istorijos pamokoje šeštokas 20 minučių stovi ant stalo ir šūkauja. Jauna mokytoja bando jį nuraminti. Šis jai rėkia: „Čiulpk b@$#%&!“ Net paraudonavusi, tik ką universitetą baigusi mergina rėkia atgal: „Iškišk! Pačiulpsiu!“
Situacija kartojasi keletą savaičių. Atėjus mokslo metų pabaigai, kai mokiniui gresia likti kartoti kurso antrus metus, šis baisiausiai verkia. Prisiekia, kad bus geras, nesikeiks, tačiau vos ištempus nevykėlį už ausų, situacija kartojasi. Į mokyklą pakviesti tėvai rėkia, kad jų vaikas – angelas. Išmesti tokio „erelio“ niekas negali, vienintelė galimybė – parekomenduoti rinktis kitą mokyklą, tačiau tokių – pilni pakampiai. Mažieji nusikaltėliai – niekam nebereikalingi. Mokyklos direktoriai tokias situacijas stengiasi nuslėpti, o mokytojai na... Tyliai kovoja toliau.
Matematikos pamoka. Mokinys raižo suolą, rėkauja, pamokos metu išmeta gėlių vazoną pro langą. Neapsikentusi mokytoja žiebia jam per ausį. Po dešimties minučių viskas kartojasi. Iškviečiamas direktorius. „Nieko nedariau!“ – rėkia akis išpūtęs aštuntokas.
Mokinį direktorius pabara, o šis, aišku, papasakoja apie „netinkamą mokytojo elgesį, kuris pažeidžia vaiko teises“. Kaip manote, kas vyksta po to? „Ant kilimėlio“ eina mokytojas. Pabara ir jį, pirštu pagrūmoja. Mokytojas pažada išmokti tartis gražiuoju. Kitą pamoką mokinys tampa dar agresyvesniu. „Atkeršysiu“ – sako bendraklasiams.
Blogi mokinio pažymiai – mokytojo kaltė
Vaiko teisės – svarbu, tačiau kaip yra su monstro teisėmis? Kas jam turėtų priminti jo pareigas?
„Mokytojas nemoka sudominti mokinių, todėl pastarieji bėga iš pamokų! Mokymosi rezultatai turi būti geri, todėl kelkite pažymius!“ – baksnoja pirštu per pedagogų susirinkimą mokyklos direktorius. Tačiau ką daryti su piktybiškai nelankančiais pamokų, nesimokančiais ir „draskančiais akis“?
„Mano dukra nenori mokytis pas tą mokytoją, nes šis daug reikalauja. Ji jaučiasi žeminama, perdėtai spaudžiama, dėl to ir nelanko pamokų. Jai užduoda labai daug namų darbų, kurie atima iš jos visą laisvalaikį“ – aiškina aštuntokės mama.
„Ant kilimo“ ir vėl keliauja mokytojas, tuo tarpu mokinė į Facebook'ą įkelia nuskenuotą savo pažymių knygelę ir viešai didžiuojasi netinkamu savo elgesiu. Per savaitę – 10 pastabų. „Jūratė per pamokas žaidžia telefonu ir garsiai šneka. Jūratė buvo paprašyta išeiti iš klasės, nes atsikalbinėjo. Jūratė atsisakė eiti prie lentos ir ginčijosi.“
Pastaroji ašaros kupinomis akimis direktoriaus kabinete rėkia, kad mokytoja ją kritikuoja, dėl to ši jaučiasi įžeista ir į pamokas nevaikšto. Direktorius mokytoją pabara: „Nekritikuok!“ – ir viskas tuo baigiasi.
Tad kas kaltas, kad mokinys nenori mokytis? Ar jis turi būti verčiamas tai daryti? O gal, kaip sako lietuvių liaudies patarlė, “kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi"?
Mažųjų teroristų amžius jaunėja
Be abejonės, puikiai matome, kad šiuolaikiniai vaikai nebeturi gėdos jausmo, o ir tėvai jais mažai rūpinasi. Bendradarbiauti su mokytojais retas jų turi noro. Ir tol, kol neatsitinka kažkas kraupaus, mokinų-monstrų nusižengimai pranyksta tarp nebylių mokyklos sienų.
Tikriausiai ne vienam teko girdėti apie tai, kaip nepaklusniam nepilnamečiui rūkaliui kūno kultūros mokytojas į kaktą užgesino cigaretę ir, aišku, buvo išmestas iš darbo. Vertėtų prisiminti ir atvejį, kai dar visai jaunučiai mokiniai, įspaudę mokytoją į kampą, bandė ją išprievartauti.
Apie daugelį panašių įvykių dažniausiai yra nutylima. Direktoriai nenori sugadinti mokyklos vardo, mokytojai bijo likti be darbo, tėvai savo atžalomis nesidomi arba domisi tiek, kiek pastarieji papasakoja patys, o visuomenėje nejučia formuojasi įspūdis, kad mokytojas – žemiausia kasta.
Be abejonės, gerai tiems, kurie dirba gimnazijose, kur dažniausiai susirenka mokytis norintys vaikai, o vidurinės mokyklos mokytojams tenka taikstytis su mažaisiais teroristais. Remiantis LR įstatymais, tiesiog išmesti į gatvę tokio mokinio iki 16 metų negalima. Kai kurios gimnazijos turi specialias sutartis, kuriose nurodyta, ko neturėtų daryti mokinys, tačiau pritaikyti jų jaunesniems nei 16 metų mokiniams praktiškai neįmanoma.
Neadekvačiai elgiasi ne tik paaugliai, bet ir pradinukai. Vienoje mokykloje šie gudruoliai bandė įsilaužti į mokyklos valgyklą. Pamokų metu radę patogiai atsidarantį valgyklos langą, šie jį paliko neužrakintą. Aišku, mokyklos sargas naktį išgirdo, kad yra braunamasi ir pavogti jiems nieko nepavyko, tačiau faktas – aiškus. Tikslas – vagystė.
Be abejonės, daugelis vidurinių mokyklų dažnai naktimis yra apmėtomos kiaušiniais, išdaužomi langai. Jaunieji nusikaltėliai akivaizdžiai grasina susidorojimu: „Žinau, kur tu gyveni. Žalia tvora, stogas raudonas,“ – pasipuošęs sportine apranga lietuvių kalbos mokytojai, norėjusiai parašyti neįskaitą, išaiškina savo taisykles dešimtokas. Bendraklasiai tyli. Sakysite reikėtų kreiptis į policiją? O juk iš tikrųjų žino, kur gyvena... Neužpuls jis, pasidarbuos jo draugai. Baimė sukausto net ir patyrusį specialistą.
Nors pedagogai apie mokinius-monstrus kalbėti garsiai dažniausiai nedrįsta, aišku viena, jie gerokai kenčia. Dauguma jaunųjų būsimų pedagogų, atlikę praktiką tokiose mokyklose, persižegnoja. Nėra baisesnio darbo nei dirbti su tokiais vaikais, o nedideli atlyginimai norą ugdyti jaunąją kartą dar labiau sumažina.
Vaikų psichologė Aušra Šūmakarienė, paklausta, kas turėtų prisiimti atsakomybę, komentuoja:
Tokios istorijos išties kelia susirūpinimą ir skatina ieškoti priežasčių ir potencialių kaltininkų. Svarbiausia, ką norėtųsi akcentuoti, kad atsakomybę už tokius įvykius turėtų dalintis tėvai, mokytojai ir pats paauglys.
Mokyklų vadovai nuolat aiškina, kad tai mokytojo problema, kuris nesugeba sudominti vaiko. Kokia yra Jūsų nuomonė?
Iš tiesų mokyklose dar ne viskas padaryta siekiant suteikti tinkamą psichologinį pedagogų parengimą mokant juos bendrauti su mokiniais, spręsti konfliktus. Seniai kalbama, bet mažai kas daroma su mokymo sistemos reforma. Tikrovėje mokytojai yra priversti dirbti su 30 ar daugiau mokinių vienoje klasėje laikantis intensyvių, didelės apimties mokymo programų, stokojant šiuolaikinių patrauklių mokymo priemonių...
Tokiomis sąlygomis mokykla tiek mokytojui, tiek vaikui pavirsta vieta, kur ateinama ne mokytis, bet kaip nors išgyventi dar vieną dieną iki atostogų.
Kaip turėtų vykti pats dialogas su mokiniu, jo tėvais? Pastarieji dažniausiai besąlygiškai gina savo atžalas. Kodėl?
Tėvai gina ne tik savo atžalas, bet ir savo asmens orumą. Niekas nemėgsta būti kaltinamu. Tėvų bei mokytojų dialogui nepadeda ir vaiko, kaip vienintelio tarpininko, namo parnešančio informaciją, kad, pavyzdžiui, mokytojas ir vėl ant visų šaukė, neišklausė jo nuomonės, neapgynė, kai bendraklasiai tyčiojosi, nedalyvavo pamokoje ir niekas jo tuo metu nepavadavo vaidmuo... Be to, koks gali būti dialogas, jei mokytojai ir tėvai susitinka tik tuomet, kai nutinka kas nors baisaus?
Gal esama kokių nors psichologinių bendravimo gudrybių? Kaip bausti/auklėti tokius mokinius-monstrus, kurie neturi gėdos jausmo, yra agresyvūs ir manipuliuoja „vaikų teisėmis“?
Kai nutinka „įvykis“, situacija dažnai jau yra tokiame kritiniame ir nevaldomame lygyje, kurį sukontroliuoti dažnai neįmanoma be policijos ar kitų kraštutinių priemonių. Vaikai monstrais negimsta, jie išauga mūsų akyse, mums tyliai pritariant ir nesiimant reikiamų priemonių. Bausmės vaikui tik dar kartą parodo, kad teisus tas, kurio pusėje jėga, jos neišmoko bendrauti, spręsti konfliktų, reikšti jausmų. Kol šia linkme nebus investuojama, mokoma, dirbama, turėsime vaikus monstrus ir bejėgius, nesugebančius jų suvaldyti mokytojus.
