Gegužės 1-oji – Tarptautinė darbo diena, tad šia proga kalbėti apie ką nors kita nei darbą būtų tiesiog nesusipratimas. Lietuvoje darbo dienai paminėti skirta net valstybinė šventė, visų žmonių nedarbo diena, ir nieko čia nuostabaus. Mat Darbo diena atsirado ne iš žmonių meilės darbui, ne iš darbo šlovinimo. 1886 metų gegužės 1-ąją vyko Šiaurės Amerikos darbininkų demonstracija, kurioje buvo reikalaujama trumpinti darbo valandų skaičių iki 8 valandų per dieną. Būtent toks darbo laiko limitas nustatytas ir Lietuvos Darbo kodekse.
Nuo demonstracijos praėjo daugiau nei šimtmetis, bet požiūris į darbą, deja, pakito, ne darbo naudai. Įsitvirtino manymas, kad darbdavys viską privalo duoti, visų pirma – didelę algą, nes darbuotojas turi gauti tiek, kad galėtų „oriai“ gyventi. Tas, kas negali mokėti daugiau algos, apskritai nevertas būti verslininku – tegu bankrutuoja. Tas, kas pasisako prieš minimalią algą, suvokiamas kaip žiaurus antžmogis, nes „kaip žmogui pragyventi“ iš minimalios algos. Iš tiesų, pragyventi sunku, be kitų pajamų – gal ir neįmanoma, dėl to niekas ir nesiginčija. Ginčijasi dėl minimalios algos dydžio: vieni siūlo ją kelti 50-čia litų, kiti – šimtu, o yra ir tokių, kurie siūlo ir kelis šimtus. Tačiau net plačiausios širdys nepasiūlo minimalios algos pakelti, tarkime, iki 2 ar 3 tūkstančių litų. Kodėl gi taip? Juk jei tai tik dosnumo klausimas, tai kam gailėti žmogui pinigų?
Ir čia paaiškėja, kad kiekvienas, net ir siūlantis didinti minimalią algą, supranta, kad ne dosnumą ja matuojame ir dalijame. Siūlyti kitiems pakelti minimalią algą yra ne iki galo nuoširdu, ir ne dosnumo, o vertės klausimas čia yra svarbiausias. Darbdavys tik retais atvejais gali mokėti daugiau, nei žmogus sukuria pridėtinės vertės. Paprasčiau pasakius, įmonės iš veiklos gaunamos pajamos turi būti didesnės nei darbuotojo alga su mokesčiais, atėmus ir kitas sąnaudas. Tad jei tik užkelsi minimalią algą „virš normos“, vietoj laukiamos gerovės gausi nedarbą arba šešėlinį darbą.
Ir tada minimali alga darosi panaši į stiprų įdegį. Visi supranta, kad kenkia, bet visiems labai gražu. Galima pasipuikuoti gražesniu fasadu, tačiau už jo bręsta ilgalaikiai naikinantys procesai. Minimalios algos atveju jie pirmiausia naikina smulkųjį verslą, ir labiausiai tikėtina – tik jį. Reikia pažymėti, kad šioji vyriausybė labiausiai prisidėjo prie smulkaus verslo išvarymo, kad ir kokie gražūs buvo paradiniai tikslai. MMA kėlimas – dar vienas sprendimas, kuris bus skaudžiausias smulkiesiems verslininkams, bet ir vėl – tai tik paviršius.
MMA didinimas pradžioje palies ne mažas įmones, o jų darbuotojus. O juk ir šiems žmonėms kuriama iliuzija, kad ir jie gaus daugiau pajamų. Kokia apgaulė – nes realiai didesnį MMa gaus tik dalis. Kita dalis ne tik negaus, bet ir bus atleisti iš darbo. Tikra sėkmės ir atsitiktinumo kombinacija, kokioje įmonėje pasitaikė dirbti, nulems, kam alga kils, o kas neteks darbo. Ir kas labai svarbu – dažnas nesusies šio atleidimo su MMA kėlimu. Nes tai neįvyks tą pačią dieną, darbdavys gal net aiškiai neartikuliuos, kad tai tapo paskutiniu lašu priimant sprendimą. Tokia padėtis, kai tarp veiksmo ir atoveiksmio yra tarpininkas ir laikas, itin patogi manipuliuoti linkusiems politikams.
O tiesa yra tokia, kad jau šiandien sudėjus visus mokesčius minimali alga yra 1050 litų. Iš MMA uždirbančio gyventojo „dosnioji“ valdžia paima 35,4% atlyginimo mokesčiais. Ne maistas, ne šildymas ir ne benzinas, o būtent mokesčiai valstybei sudaro didžiausią išlaidų dalį žmogaus piniginėje. Ir jei jau valdžia nori būti dosni, tai tegu būna dosni savo sąskaita, ir sumažina mokesčius taip, kad žmogui į rankas atlyginimas padidėtų 50 ar 100 litų. O kas nenori to daryti, tai tiek jam ir terūpi žmogus ir jo algos orumas.
